Gyveni vienoj plokštumoj
su protokolais ir aktais,
pašto ženklais ir paveikslais,
neišeidamas iš jų rėmų -
toks nespalvingai dvimatis,
lyg įplėštas popieriaus lapas -
be jokio gylio ir turinio,
be raidės, ženklo ar simbolio.
... gyvenimas gaudžia vargonais,
urduliuoja aistrų verpetais,
o tu šioje partitūroje -
lyg ilga nesibaigianti pauzė.
- - - - - - - - - - - - -
... bet juk tikiesi plojimų?
Filosofinis eilėraštis, aktualus, Gal trūksta aštresnio akcento - užuominos į priežastingumą, maištavimo. Tačiau netikėta autoriaus apeliacija (su klaustuku) į skaitytojo supratingumą išreiškia jo poziciją - dėkingumo lūkestį, kuris priimtinas ne kiekvienam skaitytojui, tačiau gražiai įrėmina eilėraštį stilistiškai. Sėkmės ir gaivaus pavasario.
Filosofinis su gera gilia pabaiga. Lyg įplėštas popieriaus lapas, lyg ilga nesibaigianti pauzė - taiklu kaip. Dvimatis, begarsis... Kiek tokių? Ar aš toks? Kabliukai: antra strofa man kiek kertasi su pirmąja logine prasme: be jokio gylio ir turinio, be raidės, ženklo ar simbolio. Bet protokolai, aktai, o juo labiau - paveikslai - turi daugybę raidžių, ženklų ir simbolių. Aš suprantu, kad mintis čia yra visai kitokia, bet logika ir kūrinio suvokimas prašosi kitokių metaforų. Trečioje strofoje nuimčiau lyg. Stipriau, tiksliau būtų. Bet čia tik mano subjektyvi nuomonė. 4