Pabudimas (prologas)

PABUDIMAS: 1996




KŪDYKIO KLYKSMAS.
    Moteris pirmą kartą ant rankų pajuto savo naujagimio svorį. Jis buvo toks mažutis ir lengvas. Apvalus veidelis ir nedidelis juodų plaukų kuokštelis ant galvos. Jis buvo tobulas vaikas. Moteris negalėjo nuleisti akių nuo savo pirmagimio. Viena nedidelė ašara nuslydo nuo jos žando ant vaiko kaktos. Moteris atsargiai nubraukė ašaros lašeli nuo savo vaiko. Nuo savo berniuko. Prieš kelias minutes vaikas klykė iš visos gerklės, o dabar ramiai miegojo ant jos rankų.
    Iš tiesų jis nemiegojo, nes buvo negyvas. Moteris save ramino bandydama įtikinti save ir kitus, kad jos vaikelis tiesiog miega ir tuoj pat prabus. Neįmanoma, kad ką tik atsiradusi gyvybė taip greit užgestu. Tačiau vaikas, kuris prieš keletą minučių šaukė visa gerkle dabar gulėjo ant savo mamos rankų be pulso. Užsimerkęs, išblyškęs it netikras.
      Moteris po lėto glostė savo vaikui galva ir net pati nepajutus pradėjo dainuoti seną savo mėgstamiausią dainą apie meilę. Kadaise ji sau pasakę, kad kai tūrės vaikų dainuos šią dainą naktimis bandydama juos užmigdyti.
      Moteris šiek tiek stipriau suspaudė savo negyvo vaiko kūnelį, suprasdama, kad jį laiko paskutinį kartą. Stipriai apkabino vaiko kūnelį ir užsimerkė, dar kelios ašaros nuriedėjo skruostu.
      Tačiau tai nebuvo paskutinis kartas kai ji laikė savo sūnų.
      Vaikas atsigavo. Pradėjo klykti ant visos palatos.
      Moteris su šypsena ir ašaromis akyse pažvelgė į savo sūnų.
      Tai nebuvo pirmas naujagimis kuris tą naktį grįžo į gyvųjų pasaulį
      Ir ne paskutinis.