77 (per vidurį dūgzti nepavargsta bitelės)

XXXI

Dar iš toli,
net delno nepalietęs,
netyčia išgirdau,
kaip gieda ąžuolėlis.
– Šaunuolis, – mirktelėjau savyje, –
gyvieji mirusių – ne gedi.
Ir aiktelėjo sopulys,
kad gal ne jis,
gal gilė, motina jo, gieda.

Dar niekada, kai dvasioje
toks lėtas nebuvau —
net senio žingsniai rodėsi greiti.
Šliaužiau, kaip sužeistas karys
į apkasą nuo kulkos gintis.

Galbūt į akmenį,
galbūt į kelmą, paliktą supūti,
gal į arimo mažą grumstą,
gal į žvėries įspaustą pėdą
atsirėmiau sunkus
kaip neseniai nešiotas kūnas
ir net ne mintimis;
tiesiog atodūsiu:
Tai, sesės, broliai, parėjau.
Ir dvasiai reikia delno.
sušildyto krauju. 

– Žmogaus?
– Ne būtinai,
Girdžiu, kaip ąžuolėlis gieda.

Kiek dar būsiu – tiek būsiu,
bet nebūti jau čia negaliu
Ačiū, vovere, tau,
kad striksi į viršūnę
paieškoti danguj riešutų. 

Man smagu, kad ir paukštis
tūpia drąsiai į mano šakas.
Patikėsiu ir jam,
kad kada – kažkada
jis užklojo žvaigždynais mane.

O Perkūnas nerimsta,
kad į delną gilus šaknimis.
Ačiū, Gile, ir tau,
kad sūnelį gražiai augini.

Iš kur išmoko,  a?
Iš kur taip žino, a?
Atrodo, kad ir šaknys taip giliai,
kad koks bebūtų –
tegu ir trankomas, ir skaldomas žaibų,
bet visuomet tik čia.

Na, o tuomet,
kada atskirtas nuo šaknų,
kas žino, kokia kelionė jo,
dalia kokia?

Kiek dar būsiu –  tiek būsiu,
bet nebūti jau čia negaliu
Per vidurį dūgzti
nepavargsta bitutes,
kankliai skambėti iš po šaknų.