Psichodelika

Mano namuose yra katė, paprasta raina katytė. Jai jau gal keturi  metai. Tiesa, ji nėra mano ir būna ne visada, bet tai jau kita istorija, kurios čia nenoriu kedenti. Taigi, ta katė mėgsta mane stebėti, atsitupia prieš mane ir stebi. Jai ypač patinka stebėti mane vonioje. Įsitaiso ant skalbimo mašinos, tupi ir stebi išplėstomis akimis. Nežinau, koks jos tikslas ir ko ji siekia tuo stebėjimu, bet ilgainiui imu įtarti, kad tai ne šiaip sau. Manau, ji norėtų man ką nors pranešti, pasakyti, gal būt parodyti, tik dar kol kas nežino, kaip tai padaryti. Kadangi ji nėra mano katė, bet daug laiko taikosi kažką man perduoti, spėju, kad mes su ja kažkaip, kada nors jau buvome susiję, ir ne veltui dabar ji atsirado mano gyvenime.

Aišku, tai tik spėjimas, bet labai gali būti, kad  ankstesniame gyvenime ji  buvo mano žmona, buvo žmogus, aš, žinoma, irgi turėjau būti žmogus, arba mes abu buvome kokie kiti sutvėrimai, bet glaudžiai susiję, o jeigu aš vis tik buvau žmogus ir dabar vėl juo esu, reiškiasi kažko aname gyvenime  neatlikau, neužbaigiau, nesutvarkiau ir todėl vėl buvau gražintas tuo pačiu pavidalu, kad kažką baigčiau, o mano žmona, kuri, reikia manyti, viską spėjo sutvarkyti, grįžo kate, bet kadangi paaiškėjo, kad aš su kažkuo nesusitvarkau, ji buvo įmesta į mano gyvenimo orbitą, kad kažkaip nukreiptų mane daryti tai, ką privalau, nes kitu atveju, aš vėl būsiu kažko neužbaigęs ir vėl (gal šimtąjį kartą) grįšiu nežinia ko į šią Žemę būti žmogumi, kuris vis užmiršta ir užmiršta, arba nesusiprotėja kažką svarbaus padaryti ir jam žūt būt reikalingas primintukas, kuris geriausiai tuos reikalus išmano, o geriausiai išmano, žinoma, žmona, bet ji savo dalykus laiku susitvarkė, todėl negali  grįžti kitaip, kaip tik kažkuo kitu, ne žmogumi, ir gal ji taip pat šimtąjį ar tūkstantąjį  kartą vis grįžta ir grįžta – tai karve, tai kate, tai krūmu ar velniai žino kuo – ir vis bando ir bando beviltiškai man kažką pasakyti.  Kažką parodyti. Kažką perduoti. 

Nors, aišku, viskas gali būti ir kitaip, gal ji visai nėra mano buvusi žmona, gal ji tėra tik paprasta katė, ir gal ankstesnio gyvenimo, kaip ir paskesnio išvis nėra ir nebuvo, ir visa tai tik mano liguista vaizduotė, bet, kita vertus, neturiu jokių įrodymų patikėti arba paneigti šitą versiją, galimas dalykas, kad viskas buvo arba nebuvo visai kitaip, gal buvo kaip ir nebuvo visai kitos aplinkybės ir detalės, bet vis tiek akivaizdus yra faktas, kad esu aš ir katė, to nepaneigsi. Nors kai kas, aišku, gali sakyti, kad tai nesąmonė, nėra jokio manęs ir jokios katės. Tada iš kur aš visa tai ištraukiau, a? Nežinau.

Aš žiūriu į katę, ji spokso į mane, ir aš nesuprantu, ko jai iš manęs reikia, ką aš turiu užbaigti, kada mes imsime suprasti vienas kitą. Aš niekada nesupratau savo žmonos. Jeigu aš ją kada nors turėjau.