77 (kur tik panoriu, ten esu)

XI
Nepaslanki, besparnė,
labiau į prozą panaši, deja,
be mūzų žiojasi giesmės pradžia:
važiuoja traukiniai,
lėktuvai skrenda,
judėjimas – kur bepažvelk –
greitesnis už mane,
nes aš – šliaužiu.

Tačiau taip kūnu. O mintim?

Ir kilsteli kaip muzika iš prozos žodžiai:
kolei lėktuvai adresais nuskris,
kol traukiniai ten nuvažiuos,
aš jau  – tenai.
Ir nors ten rankos niekam nepaduosiu,
bet vis dėlto:
senatve, ne prasta esi.
Atleisk, kad iki šiol to nežinojau.
Atrodytų, tiek daug, taip nelengvai veži,
o nežinau, ar kas aplenkti gali.

Bet neužtenka vien tik tiek...
Kur tik  panoriu, ten esu,
kaip Dievas kad – Visur..
Ir mintimis, ir raidėmis,
svajonėmis ir išmone lakia...

Na, pasakykite,
kokoj bažnyčioje tokio manęs nėra?
Pro sieną, akmenį, pro molį ir betoną praeinu,
po kosmosą  pavaikščioju
ir vėl namo grįžtu;
grįžtu atgal į savo kūną.

Vadinasi,  kai laisvas dvasioje,
nieks suturėti, sulaikyt manęs negali,
sugrįžęs gi – šliaužiu.

O jeigu?..
Bet  negirdėkite manęs.
Ant delno ąžuolėlis auga,
iš pašaknų kankleliai skamba.

Atsimenu,
ir neatrodo, kad užmišt galėčiau,
kaip delno Dievas taręs anąkart–
girdi, kai dvasioje,
kai toks, koks jis dabar,
pačiam nelengva patikėti, kad yra.

Galbūt ir aš todėl,
kur buvęs, kur nebuvęs į namus grįžtu,
nepaisant, kad su jais... šliaužiu.