77 (kad nereikėtų vartų, kaip į dangų)

VI
Dabar kitaip, negu anksčiau
gyvenimas atrodo,
net delnas nuosavas – ne toks.
Ir nemenka bėda, kad nežinau,
kaip šitokį parodyti kitiems.
Ištirpo gilės kapas –
medis auga.
Tiesa, nedidelis dar –
gležnas ir trapus,
bet vėjyje jau šlama jo lapeliai tie keli,
jau virpa, kuždasi,
aidėdami aplink save
ir nuostabu manyti  apie tai,
kokia galinga tarpsta ateitis
po jauno ąžuolo žieve.

Užtat gi dar labiau baugu,
Kad gali jos visai nebūti.

Kur savo delną dėti taip,
Kad visuomet  galėčiau juo tikėti?
Ateik, Eilėrašti,
nors ir ne kartą,
lig aptemimo galvoje apvylęs.
Patikink publiką,
kad jeigu dvasioje 
išsitiesi darbymečiu,
nusiprausi, išsivalai,
išsiskalauji lig vaizduotės reginių,
tai abejoju, kad kažkur  daugiau galėtum rasti.

Ir delnas jau laiku, giria, žemynu tampa.
Ateina  plaukti upės, tyvuliuoti  ežerai.
Europą  juo išvaikščiojau,
laivais  plaukiau.
Patikink publiką, Eilėrašti,
kad ir iš ąžuolo gilės išaugs dideli giria.

Aš sumaniau nesidairyti po save,
O tai, kas manyje,
ant delno dėti,
kad nereikėtų vartų, kaip į dangų
ir švento Petro su raktais.
Tebus tai mano dovana.
Tebus tai Šventaragio slėnis
Tebus tai nerimas dėl to, kas bus.

Šlamėki, penkių lapų ąžuolėli,
Šakelės dar – anė vienos.
Kas žino, ką likimas tau padovanos?
Gal tūkstantmetį ir daugiau,
o gal....

Bet – ša, ir sopuly tyliu,
kol šiandien čia
dar Lietuva.