Surimuota dainingai,banguojančiai. Jausmas irgi yra. Gal kiek per lengvai atskleisti visi laukimo kupini ilgesingi atodūsiai, gal norėtųsi kažko paslaptingesnio... Man iš konteksto iškrito žodis "objekto". O ir visas sakinys "Bet nebus po ranka objekto" toks ties riba.. stilistiškai užkliūna.
Prakalbau kaip kritikė:-) Tiesiog su visai geriausiais norais ir komplimentais, sėkmės
Dailus eilėraštis, be įkyrėjusių spauste išspaustų „naujenybių“. Įsidėmėtina puikus ritmas, dar neseniai už tokį dvejetus trėkšdavo – kam ne pieštuku barškinamas, kam kalbos jausmo pagimdytas, išraiškingas, kam natūralumo jam nestinga, o raganos duktė... och... jau nukrypau, mat ką geras ritmas daro. O sapno įvaizdį nebūtina miegant susapnuoti.
5 .
Į daugybę vienodų dienų Pripustys papilkėjusio sniego - šitos eilutės tekste gražiausios ir poetiškiausios, visa kita kiek banaloka, bet ... tikra :) 3-
visiškai svetimas metų laiko praleidimas; pirmame posme įvaizdžiai (tapant aplinkybes- meninės išraiškos priemonės) jau banalios. (poezijoje banalios- tai yra nuvalkiotos trafaretinės.)
bet tekstas- eilėraštis; (tikrai ne dienoraštinis įrašas.) deja- man svetimas... bet autorius, reik manyt, veda monologą, nes jei pokalbis su skaitytoju, tai tas "bus taip ir taip" nu nelimpa juk visiems...
nepatinka taip leisti nei žiemos, nei pavasario -laiko gaila,juk ne amžinai siela tame kūne; o bus kitame-jau kitas gyvenimas - o jis juk ne amžinas amžinybėje :) tą turiu omenyje sakydama taip leisti gaila laiko todėl eilėraštis labai svetimas;
ir dažnai pasitaikančių eilėraščiuose įvaizdžių (apibubinant laiko aplinkybes ir išreiškiant lyrinį herojų juose) sutinku. kad ir pirmas posmas Arbata-nuobodulys; "žiema-čiuobreliai"; "sniegas-sapnuoju palmes" - "žiemą laukiu pavasario".)