Knygelė

Jis užverčia paskutinį puslapį
Knygelės, kurioje peckioju eiles
Ir konstruoju požemių labirintus,
Kad juose paklydęs niekada į
Šviesą neiškiltų.
Užeina ji,
Pasiūlo sausainių ir arbatos,
Mandagiai atsisakom,
Televizorius prabyla apie karą
Sustingstame, aušta vanduo,
Apšarmoja akys ir nuo antakių
Tįsta varvekliai. Jais nusileidžiu
Į svajonių pievas, kur drugeliai
Niūniuoja kalėdines giesmes,
O atsirėmę į medžius kavą geria
Gendalfas ir Mahometas.
Siūlau paskaityti knygelę,
Bet išplėšyti puslapiai paliko
Ten, kur ji ir jis karštligiškai
Naršo po knygų lentynas,
Ieškodami mano braižo, kiek
Kreivo, stačiokiško, vaikiško,
Purvino, dažnai neįskaitomo.
Šešėliai bando pereiti gatvę,
Paskubom tušinuku papaišytą,
Mėlynos automobilių šviesos
Kybo popieriaus skiautėj,
Aštrios, įsidurtum, jei prisiliestum,
Sudrasko ir išbarsto pavėjui
Tamsias mintis, apsėja gerą
Dirvą, šimteriopą derlių
Renka moterys gedulo skarelėm.
Naktis prispaudžia nosį prie lango,
Nes tamsoj nuobodu ir vieniša,
Tik mes mėgstam lindėti
Kur nepasiekia nė paišyta šviesa.
Jis apkabina ją per liemenį,
Televizorius prašo atsiliepti
Mačiusius žiemą, surenku numerį,
Klausau, sako leidėjas, bet
Iš tikrųjų tai skaičiuoja,
Kiek kainuoja popierius, reklama,
Mano siela.
Tiražą išperka basi vienuoliai
Ir perrašo rankomis kiekvieną eilutę,
Sumūrija koridorius, sales,
Skersgatvius, akligatvius,
Galiausiai pasiklysta patys,
Nulipdo golemą ir jo burnon
Įspraudžia susuktą lapelį
Iš tos knygos, kur peckioju eiles.
Golemas nepajuda.
Lapelis tuščias.