Nesakysiu kalbų, kai teisėjai pikti pavėlavo
Ir pajuodo net lapai, ilgai nesulaikę žiemos.
Tik maža atvirutė bylojo, kad jau nebe mano
Tie lėkšti sakiniai, prisipildę žavios nežinios.
Aš tavęs nelydėjau, nes kelią sulijo troškimai
Vakarais sopulingai neleidę sugrįžus išeit.
Aš spėliojau, ar tu dar ilgai nežinosi, kad gimė
Mūsų lgesio vaikas – reliktas skaidrios praeities.
Neraudosiu tavęs – jau buvai daugelsyk apraudotas,
Išlydėtas keiksmais ir rimbais sutemos virpesių
Kartais rodos, kad tu jau klupėjai likimo išduotas –
Gal todėl aš dabar rafinuotai ir skaudžiai tyliu.
"Kaip rafinuotai tylima? Negailestingai ,šaltai ir dirbtinai įžūliai, Tada, kai reikia laužyti išdidumą ir kalbėti.Spjauti į kerštą ir panieką, nebijoti pačiam nusižeminti."
atsakymas buvo toks akivaizdus, kad net keista, jog kažkam iškilo toks klausimas.
Kaip rafinuotai tylima? Negailestingai ,šaltai ir dirbtinai įžūliai, Tada, kai reikia laužyti išdidumą ir kalbėti.Spjauti į kerštą ir panieką, nebijoti pačiam nusižeminti.
na jau, Emvilke rudene :), tekstas labai jausmingas knaisiojimasis po save lake, ir jis daromas vis tebevirpant tais jausmais - LYRIKA; JUK tikrai ne koks intelektualinis, ar įžvalgomis, filosofine išmintimi plėtojama tekste nešinas ritmingai kalba tas jūsų tekstas; ir, jame nėra jokios "ne meilės", o kiek žodžių - kiek juose abejonių besiknaisiojant savo (lyr. her. - rašote pirmame asmenyje) jausmuose pavyzdžiui:
"Gal todėl aš dabar rafinuotai ir skaudžiai tyliu." - tai pati nežino herojė?;
ir
kur tekste tas rafinuotumo akordas?.. sakyčiau koketiavimas tariant "rafinuotai ir skaudžiai tyliu", o to tylėjimo tai vėl, net visa išpažintis:
"Aš tavęs nelydėjau, nes kelią sulijo troškimai" paskui dar toje būk tai "ne meilėje" - kabutėse nemeilėje, pasiteisinimas, štai KODĖL kažkada ji jo nelydėjo. ir ko tai vis narsto dar dabar? knaisiojasi jausmuose, ir vis kreipdamasi į jį - menamą lyrinį herojų, su kuriuo veda monologą,
na, o paskui jau ir išpažintis:
"Aš spėliojau, ar tu dar ilgai nežinosi, kad gimė
Mūsų ilgesio vaikas – reliktas skaidrios praeities.", – o! na gi - pasirodo toje tyloje, pas lyrinį herojų, buvo dar ilgi spėliojimai: ar žinos? tasai, kuris niekaip nugludintai tylinčiojo nepaleidžia jausmuose, ar nežinos?.. ir koks užgimęs Ilgesys - jis relikto vietoje ne bet kokios, o SKAIDRIOS praeities, kuri štai nepaleidžia, laiko, persekioja lyr.her ir dabar - jam išpažįstant monologą savyje, rašote-kuriate, arba lyr.her. sukurtas kalba tai esamąjame laike;
šitiek žodžių kalbančių vien apie dvasinę savijautą - išjautas, jausmus, emocinį santykį į jų ryšį, o sakote ne meilės tyla... mhmmm, o jau nugludint emocionaliai ta tyla, tai kaip akmenėlis jūros krante jūros bangelių nugludintas, ar koks medžio gabalėlis įgavęs akmenėlio formą nuo gludinimo, šitaip jausmais nugludinta ta ne tyli tyla;
LYRIKA, jausmai, kurie kuo kuo, o nemeile nekvepia, "Ne meilės tyla" jau pareiškimas.
o iš tikrųjų dvasios bujojimas kaip reikiant, knaisiojimasis (lyr herojaus) po savo jausmus, bandymas išsiaiškinti jam sau, vis, ką jis jaučia, toks brandus, ne koks jau šešiolikos metų lyr.her. maždaug: "Gal dėl to, gal dėl to"
skaitai, ir net pagalvoti, o gal tam kitam, nei šilta nei šalta, jis net nežino, kad tokie jausmai audras aname kelia, mintis banguoja. Juk lyr. her. ojus jau net Ilgesio vaiką pagimdė, santykyje į tą menamą, apie kurį tyli, apie save kalbėdamas, apie savo jausmus, kurie nekvepia neapykanta, juo labiau ne meile; na gi - tikrai ne. Netikęs dėl to pavadinimas. Mano nuomone. ir pabaiga neišbaigta. (tas ketvirtas posmas juk demaskuoja pavadinime esančią netiesą, na ir lyrinį herojų - ne jus, jūsų kuriamą lyrinį herojų...)
P.S. Na ir, nėra skausmo be meilės, ir meilės nebūna be skausmo.
štai šiandien LNK, žinios, nuvežė studentę, ir dingo be žinios... taip?.. ar skauda, o jei taip tavo Rivą, kai buvo studentė, (jei ją myli) tai skaudėtų, Vajėėėėzau - šaukčiau gvaltą, kad visas miestas aidėtų, jūs ne?.. aš tai taip;
dėl to, kad meilė yra ir skauda. Taip?. jei skausmas yra, yra kažkur meilė:
"Kartais rodos, kad tu jau klupėjai likimo išduotas –
Gal todėl aš dabar rafinuotai ir skaudžiai tyliu.", tai ir sakau,
Na, melagingas pavadinimas - netikęs.
Kažko lyg trūksta. O ko? - iš kur man žinoti? Todėl, vadinasi, 5. O bendrai tai, manau, kad meilės eilėraščių nereikėtų vertinti, nes aukščiausi polėkai ir skaudžiausi nusivylimai vyksta būtent šioje orbitoje. Vertintojas to negali išjausti. Bent taip įsistikinęs, taip suprantu.
Pavadinimas nėra prastas,nes tai- nemeilė ir todėl tyla.
Gunta, juk atvirutėje žodžiai parašyti -tai praeitues netafora(atvirutė). taigi-sakiniai nutylėti ,nes jie netiko situaxijai/ Man ketvirto posmo nereikia.
Pirmame posme herojus apie save teigia:
„ Tik maža atvirutė bylojo, kad jau nebe mano
Tie lėkšti sakiniai, prisipildę žavios nežinios.” Paskutiniame posme lyr. her. paneigia, savyje atsiradusį (pirmame posme), aiškumą. :
“Kartais rodos, kad tu jau klŪpOjai likimo išduotas –
Gal todėl aš dabar rafinuotai ir skaudžiai tyliu.”
Tai atrodo, tada kaip ir trūksta išbaigimo toje lyrikoje,
dar eitų kažkoksai tokia strofa – ketvirtas posmas.
"Nesakysiu kalbų, kai teisėjai pikti pavėlavo
Ir pajuodo net lapai, ilgai nesulaikę žiemos.
Tik maža atvirutė bylojo, kad jau nebe mano
Tie lėkšti sakiniai, prisipildę žavios nežinios.
Aš tavęs nelydėjau, nes kelią sulijo troškimai
Vakarais sopulingai neleidę sugrįžus išeit.
Aš spėliojau, ar tu dar ilgai nežinosi, kad gimė
Mūsų lgesio vaikas – reliktas skaidrios praeities.
Neraudosiu tavęs – jau buvai daugelsyk apraudotas,
Išlydėtas keiksmais ir rimbais sutemos virpesių
Kartais rodos, kad tu jau klupėjai likimo išduotas –
Gal todėl aš dabar rafinuotai ir skaudžiai tyliu."
Gal todėl tiktai tau aš papasakot noriu nugludintą tylą –
Be tavęs, tarp visų tolimų, kaip keičiuos, kaip jaučiuos,
Rodos, teisinuos – vis dar viliuos tavo virpesio tyro,
Šitaip jam aš tarnauju – mūs Ilgesio vaikui, ne tau, lyg klaupiuos.
Va trūko to posmo (tegul kitais žodžiais pasakyto, bet eilėraštyje lyrinis herojus taip veikia).
pavadinimas tai prastas.