Kai be Savęsp

Skauda sielą,
kai ištirpsta kontūrai Savęsp,
sudega žvaigždynai,
kai kalnelių žvirgždas 
vėl nelyg badauja tarp dantų —
girgžda, mala, apdalija sopuliais,
jau ir koja, regisi, svarbiau
negu, Dzievuli, tu.

Leisk nebūti šitokiu man niekada,
Juolab — įsispirt į žvyrą skrydžiui.
Čia dar bent truputį  Aš esu,
Nors, žinoma, daugiau manęs jau Ten,
Iš kur regi, kaip niujorkai, kaip londonai, paryžiai
Nelyg rasa pakibus ant žolės.

O šienpjovy,  viens... du... ir trys...
Miklus dalgelis tavo.
Po kojom krenta Dievo įpirštas pasaulis
Ir gesta saulės rasose.
.
Sapnai jau baigėsi.
Užtat kaip sapnas pats  tampu.