Mergaitė iš Neurozijos

Mintimis mano sninga, jos šaltos,
aš braidau pusnimis beprotystės.
Tu man spėjai jau karstą nukalti,
o aš dar net nespėjau suvysti.

Tik kažkiek apšerkšnijusios akys
žvitrų žvilgsnį paleidžia į tamsą.
Šiąnakt žvaigždės – smarkios plaštakės,
man užmigusiai patalus kamšo.

Tiek, kiek atsveri skausmo, paduodi -
mano saujos platesnės už kosmosą,
tik bėda, jog kasnakt sapnuodama
svetima mirtimi atsikosčiu.


Mano šerkšną aušra nuskalavo
sėdžiu, šit, praregėjimo valtyje -

tu turbūt net nesi egzistavęs
bet taip lengva kažką apkaltinti.