Fragmentai laiko ir savęs (11

Tiksena laikrodis,
Tačiau visai neskauda.
Anapus šito laiko — kitas bus.
Išmokau jau ir nebūtį paverst į būtį
Įeit į mirtį gyvas ir žvalus.
Ir jeigu kam norėsis mane peikti
Galbūt veltui neaušinkit burnų.
Kai ir šventieji telkiasi į žodį,
Nelengva pasirodyti kvailiu.
Pakako tarti: Feliksas, Karolina, 
Atėjus prie balos, Ūsu ją pavadinti.
Ir kilsteli dangus viršum galvos
Šakas išskėtęs, Vakarais – Rytais
Apglėbia miškas.
Man nelabai svarbu,
Kas kaip dainuoja čia;
Mieliausia, kad dainuoja ---
Kad neišsenka šulinių vanduo,
Dejonės irgi neišsenka...
O, koks turtingas čia žmogus!
Matai, girdi... ir gesta raidės klaviatūroje –
Geriau neparašysi.

Betgi rašau.
Betgi net nežadu šį užmojį palikti,
Gal naiviai, bet tikėdamas —
Ateis jis tyčia ar netyčia
Ir, skambtelėjęs savimi,
Įkris į mano žodį.
Proza gi, susiliejus su giesme
Jau neatrodys, kad proza.

Tiksena laikrodis,
O man visai neskauda,
Bet ne todėl, kad užu šito laiko – kitas  bus.
Aš įeinu į mirtį ir matau —
Pasaulis didelis ir mano ten (jau – ten),
Gesinasi užmarštimi.
Pasupsiu jį, ant rankų kelsiu
Ir pagyvensiu... mirtyje.