Kiek tavyje džiaugsmo
ištrūkai iš lovos meilužio
užtikrinta ir patenkinta
nenuvylei stebinčios
savos eilės laukiančios moters
kuri norėjo įsitikinti
jog pataluose su jos vyru voliojasi
geresnė už ją
ir mokanti iki aušros išlaikyti vyrą dalimi
sueities
nors iki kito ryto
buvai priversta sėdėti kampe
ir jau šįkart pati stebėti
kai nesujaudinta moteris įsileidžia
į save ir kenčia
lubrikantai teka į gimdą
moteris žiobčioja aistrą
lyg bandydama apžioti
ir nuryti šviesą
jog nesibaigtų naktis
atskleisianti vaidybą.
kažkodėl kartais gaunasi ;)
o gunta... Ką ta vargšė moteris - ją čia ir engė, jos vengė ir kartu bijojo ;)
nors kartais galvojau - gunta projektas.
O ne asmuo.
Sakiau kad Gunta – taip ir yra. Gunta varlė ar Gunta jautis – Gunta vis tiek. Nors, gal ir įdomiau būtų ta Gunta – jautis.
Sėkmės guntuojant, išradybos.
Lakštingalos, beržai bei rimai – žanre lakštingalų.
O čia gi žanras kitoks, jei šitokio nebuvo, reiškia štai dabar dviratis išrastas... Bet žanras buvo ir klestėjo, ir ne nuo amžių , o nuo dešimčių tūkstantmečių, ir Jūs tą žinot, tik buvot primiršusi. Taip jau yra ant svieto, tai ir mene belieka – skirti bizoną nuo kumelės. Savo vietoj visi žanrai geri. Tai skirkim, ir Javai tai dar aktualiau, negu Jums:
„svarbiausia nebijok žmoguti - išreikšti tai kas širdyje.“ O kas joje?
Ten ezoterija, malda, metempsichozė:
z.z.z.z.z.z.z. musytės virš maitos ;-)
kai kurie individai ;-)
naujovių reikia ;)
viskas palaipsniui - juk dar šio kūrinio neįkandat ;D
zzzzzzzzz
musiukai.
– Tai GUNTA juk, kurios galingų apraiškų taip trūko.
Ir ne niekingas klonas, o sublimacija, ekstraktas, spiritus vini – žodžių lietuviškų net stinga.
„Vaidyba“, „Priesaikos kulminacija“, „Paliečiau plautį“ – trys Javos evoliucijos poezijoje rezonansinės viršūnės.
Neliko jau lakštingalų, vyturių, beržų šlamesio, rimų skambesio. Tai nuobodu, neįdomu, ,,neužkabinm". Seksas, lova,svetimavimas, meilužės lenktynės su žmona lovoje - tai nauja, nenusibodusi raiška? Nejau tapome tokie vulgarūs, kad tik šitokie vogravimai mums įdomūs? O gal aš kažko nesupratau?
„mokanti iki aušros išlaikyti vyrą dalimi
sueities“, „lubrikantai teka į gimdą“, „bandydama apžioti
ir nuryti šviesą“,
nesąmonės gal — moteris žiobčioja aistrą. kaip žiopčioja, jei nesujaudinta. vaidina ar ką. dar gramatika prasta. dar prozos per daug poezijos gal mažoka.
Javos apsireiškimas rašykuose – gavinantis. Pačios įdomi vaidyba iki supratimo, kas yra tas eilėraštis, o dabar Tictaco reikšmingas apsvarstytas komentaras išprovokuotas – tai nauja ir nebelaukta. Dar sykį – nesakyk niekada.
Tai tie džiuguliai dėl to, kad dviratį Java išrado. Rašykuos, ir visai netoli, samčiu ar šakute išgriebsi tekstų nešvankių, - senberniai dėsto su šleiva šypsenėle lyg paaugliai apie mergas. Tai čia išrado, kaip pasakyti be šiepsenėlės, kaip gerame vadovėly. Realumas toks tikslus, kad tampa menu, - dialektika suveikia. Hyper. Dargi išmonės netrūksta, ironijos prasmukta.
Išrastą dviratį nesunku įžiūrėti lyginant su kitais „atvirais“ tekstais. Tema gal daug kam svarbi. Būtų keista, jei šis dviratis patiktų visiems – tada Java turėtų sunerimti. Bet dabar viskas normalu. Taigi pritariu Tictacui, tik atsižvelgiant į išsakytus savitumus ir poveikį vertintina aukščiau. 4 .