ar pameni krūmus ten upės pakrantėj už namo o drauge
ar pameni krūmus anuos palei upę o drauge o drauge
ar pameni kaip ten sėdėjom kartu susiglaudę o drauge
liežuviais suaugę sudrėkę akimirką baugščiai nebaugią
bučiavau tavo kaklą pagurklį ir ausį o pro šalį tuo tarpu
laižiau tavo lūpdažius tušą ir pudrą o pro šalį tuo tarpu
atsegiau tau liemenėlę iš šešto gal karto pro šalį tuo tarpu
plaukė debilai baidarėm su irklais ilgais vietoj varpų
nervai nelaikė o dar tie pašvinkę žirmūnai anapus
man nervai visai nebelaikė o dar tie žvejai ten anapus
man nervai visai nebelakė dėl durnių anapus ir šiapus
tad norėjau sakyt duok paglamžyt papùs o ištariau pãpus
pasijuokę užsisegėm kelnes ir lipom viršun pro krūmynus ir chlamą
lipau iš paskos tau aš drauge pro krūmus sumautus ir chlamą
lipau iš paskos ir žiūrėjau liūdnai tikrai ne į krūmus ar chlamą
o viršuj pasakei tu tikras fainulka bet jau grįžtam pas mamą
Abiem - tiek žemiškąja, tiek kosmiškąja prasmėmis gilus ir, pasikartoju, - prasmingas kūrinys.
Žemiškąsias kūrinio prasmes mūsų "ekspertai", matau, šiaip ne taip įvertino ir suprato. Gaila tik, kad nesugebėjo suvokti, kaip meistriškai autorius "durniais" sujungia šiapusinį ir anapusinį pasaulius į vieną visumą, tarsi ištardamas visiems lyg ir žinomą tiesą: "kaip danguj, taip ir ant žemės".
Puikus kūrinys. Glėtų būti daina.
SUŽAVĖJO... tikrai graudulinga vilniaus meilė... bet nepasiduokite, gal kada ir jus priims į elitą... gal kada ir jūs galėsit daugiau apie vilnių žinot, nei antakalnio kapines... tikrai likau sužavėta...
Drauge Macte, kaip galima pretenduoti į viešumą? Kūrinys publikuotas, jis jau y r a viešas.
Ir atsisakykite nurodinėjimų, ko ir kam reikia atsisakyti. Net baisu nuomonę pasakyti.
Išpūstas reikalas arba tiksliau sakant išpūstas smulkmeniškumas, pretenduojantis į viešumą.
Ir atsisakykite asmeninių tiesų įrodinėjimo po tekstais. Net baisu nuomonę pasakyti.
įdomu, ar krūmai "netradicinėje" poezijje būtinai turi būti sumauti?
Debilai tie irkluotojai, kas be ko.
Iki netradicinės poezijos, toloka, jeigu to sieki kurdamas tekstus, Lionka.
Drauge Žirneli, aš į niekieno kelnes ir nelendu, čia jūs prakalbot apie Rudoko jausmingumą (tikiuosi, matavote jį kitais būdais, o ne lįsdamas jam į kelnes - gyvam ar mirusiam). Aš pozuoju? Žinoma. Argi tai neigiau? Arba siūliau priimti mano pozą už jausmingumą?
Ar tik nesekate draugės Emulės pėdomis ir nesipykstate su savim?
Drauge Ūkvede, šokiravai mane savo įžvalgomis. Sentimentalumas - tebūnie, nes tiems laikams tikrai jaučiu nostalgiją (o kas nejaučia?), bet pigus raudonas vynas??? Aš apskritai vyno negeriu, nei pigaus, nei raudono. Jei jau apie tai prakalbom, buvo gertas šampanas, o paskui alus, bet alkoholis didelės reikšmės neturėjo. Nebent tik tiek, kad myžt reikėjo, taip sakant, šonas prie šono.