Gal tai įdomu, kad...

... emociniai ryšiai, su šiuo pasauliu, esantys kiekviename iš mūsų, šaknijasi kiekvieno mūsų turimoje atmintyje.

* * *
Išgirdus mylimos dukros ligos diagnozę, (kurios nesitikėjo, nes uoliai buvo rūpinamasi jos sveikata ir domimasi išsamiai fiziologinių funkcijų ir kraujo tyrimais) moteris neduso, nešaukė, neišliejo nei vienos ašaros ir neprarado sąmonės, kaip būna sureaguojama dažnai,  išgirdus žinią,  kad  vaiko, artimo brangaus tau, neteksi labai greitai.

Ir medikui, paskelbusiam tą žinią, tą kartą, kaip atsitinka paprastai, nereikėjo panaudoti amoniako, ar įsakmiai patarti:
– pakvėpuokite giliai, ritmingai ir lėtai, - kad kvėpavimo pagalba pakoreguoti sutrikusį, mylinčios širdies ritmą, apie kurio sutrikimą byloja atsiradęs dūsimas - nors oro būna į valias...

Nes moteris, iškart, po tos žinios, prarado atmintį: kas ji? kas jos vaikai? ar ji jų turi? kiek jai metų? ir koks jos vardas? pavardė?, ir kur ji gyvena – adresą?, ir  kas jos vyras - dirba KUR?..  kodėl ji čia – šiame kabinete?..
Tačiau širdis nesustreikavo - ritmingai plakė kaip ir plakusi, tik atmintis blokavosi ganėtinai ilgam.

Tai medikui reikėjo pasirūpinti kas gali ją parvežt namo, nes kur jos artimieji dirba? dukters kortelėj nenurodoma, o ji pati, dukters mama, praradus atmintį, „čia ir dabar“ nežino; kai logiškai, jos artimieji, ruo laiku darbe, kaip ir jis pats - ligoninės poliklinikoje;

  Išpuolė ne eilinė situacija, vargšeliui - ir kam palikti moterį su tokia atmintim, „čia ir dabar“, jei ją nuvežtų į namus?.. juk laukia jo kiti dar pacientai, o moteris kaip ir sveika - tik atmintį staiga prarado... bet tai ne jo jau kompetencijoj - ne jo sritis, o atmintis ta, kaip išėjo, taip gal ir sugrįš... o nesugrįš, reikės ją gal patyrinėti specialistams,

bet ką daryt su ja dabar, kai darbo jo diena dar nesibaigus?..
Kur rast jos artimuosius tuo laiku?
• • • • •
Gal būtų paprasčiau, jei ji apalpus būtų, arba pradėjus dusti, šaukti, raudoti, ar bent pykti ir plūstis, kad taip ilgai medicina diagnozės teisingos nenustatė, vis gydymą paskirdama nuo tos ligos, kuria duktė, kaip paaiškėjo, net ir nesirgo; ir šaukt ir plūstis,  kad uždelsė - vis gydydami ne nuo to, ir leido ligai progresuot bujot ir subujot...

Bet moteris tiktai prarado atmintį: kas ji? kas artimieji jos? - prarado, ne trumpam. Kvailai šypsojosi – ir šiek tiek išsigando, nežinanti kas ji, neturinti atsakymo kodėl ji čia – tame kabinete, prieš pasimetusį vyriškį, baltu chalatu – prieš mediką?..

___________
tikras įvykis pasakotas ne kuriamo, ar išgalvoto lyrinio herojaus, o žmogaus gyvenančio fizinėje realybėje, jau palaidojusio dukrą, ir  auginančio tos dukros dukrelę, savo anūkę;
pasakotas man, apie išgyventą reakciją, ir su ta reakcija kartu atsiradusį ganėtinai ilgą, bet laikiną negalavimą psichinėje veikloje, kuris jau nemažai laiko, kaip yra įveiktas - atmintis sugrįžo;

tas įvykis byloja, kad emocinis ryšys šaknijasi atmintyje, kuri, beje, prigesta ir tada, kai sąmonė randasi miego būsenoje;

(o dūstama ne tik pritrūkus oro, bet ir sutrikus širdies darbui - emociniu pagrindu jis gali būti sutrikdomas, kurį galima šiek tiek atvesti į normą giliai ir ritmingai lėtai kvėpuojant. panika, išgąstis, šokas, pergyvenimas, viskas veikia širdį, o toji trikdo kvėpavimą; kad ir kopimas į kalną, ar bėgimas – širdies ritmas sutvarkomas giliai ir ritmingai kvėpuojant.
Tai ne logika - tai žmogaus anatomijos mechanizmas, fiziologijai dirbant, nepriklausomai, kas tu esi, krikščionis ar ateistas, budistas,  ar musulmonas - rusas ar vokietis, mechanizmas tas pats, kaip ir kraujo spalva - visų raudona. O širdies darbas tiesiogiai surištas su plaučių darbų – arterinis ir veninis kraujas, du kraujo apytakos ratai, vienas atnešantis deguonį į visus organus ir ląsteles, kitas išnešantys dvideginį.)