Babajus, praeidamas pro didžiausią mieste žaislų parduotuvę, pasijuto blogai.
Širdis ėmė plakti neritmingai. Prarado apetitą. Pajuodo paakiai. Nosis nepadoriai paraudo.
Niežtėjo akys lyg jis būtų sėdėjęs pirtyje su dviem moterimis.
Nieko neliko daryti kaip tik užeiti į žaislų parduotuvę.
Parduotuvėje nebuvo nei lankytojų nei pirkėjų.
Pardavėja Jolanta Abokumova kalbėjosi Skype su savo tos dienos mylimuoju Saša iš Baltarusijos.
Babajus atrodė baisiai.
Jis ėjo tarsi nušautas nuvarytas arklys.
Jolka pasisiūlė padėti.
Nuvedė, tiksliau nutempė į tarnybines patalpas. Paguldė ant puikios naujos lenkiškos sofos.
Babajus ėmė merktis.
Jo gyvybė geso tarsi vakaro saulė jūroje.
Jolka Abokumova ryžosi daryti dirbtinį kvėpavimą: burna – burna, ląsta – ląsta.
Su kiekvienu įkvėpimu Babajus vis giliau užmiršo žmoną Mamedovą.
Moteris, kuri plušėjo burna – burna, po trisdešimt įkvėpimų tapo daug artimesnė nei tolimoji Mamedova.
Žaislų pasaulis tapo Babajaus pasauliu.
Du pasauliai susiliejo į vieną.
Babajus, pastebėjęs didžiausios mieste žaislų parduotuvės iškabą, pabandė prisiminti: „ Kiek praėjo laiko, kada jis paskutinį kartą buvo toje nuostabioje parduotuvėje? Gal bus jau metai... “
Babajus skubėjo į oro uostą, ten jo laukė nuostabios kelionės į Paryžių pradžia.
Mamedova ruošėsi jį nustebinti savo atviro kirpimo suknele.
Pro duris sunkiai brovėsi mergina su vežimėliu.
Babajus džentelmeniškai suskubo palaikyti duris, pastumti vežimėlį.
Mergina buvo kažkur matyta.
Kur?
- Geriau vėliau negu niekada, - prakalbo mergina
- Mes kažkur matėmės, atleiskit, labai išsiblaškęs.
- Kaip pavadinsim sūnų?
- Kokį sūnų?
- Mūsų sūnų. Ar prisiminei, Babajau?
- Sorry, Jolka... nežinojau...
- Nesivargink. Pavadinau Džamalajum.
- Dieve...
Džamalajus buvo jo vaikystės pravardė.
Babajus pasijuto žymiai blogiau nei tą kartą, prieš metus.
Po pusvalandžio greitosios pagalbos automobilis lėkė klinikų link.
Gęstančiam Babajui dirbtinį kvėpavimą burna – burna, ląsta – ląsta atlikinėjo gydytojas Petrauskas.
Babajus nerodė jokių gyvybės ženklų.