Deimantų istorija

Mamedova nupirko Babajui ragus.
Valkininkų geležinkelio stoties perone.
Pirko iš moters, kuri nieko daugiau neturėjo tik ragus.
Mamedovai patiko ragai.
Ji nutarė pradžiuginti Babajų.
Kasdamas griovį, Babajus nukrito ir veidu pataikė į skysto molio balutę. Išsitepė plaukus ir nosį. Pakrapštęs nosį jis rado nediduką akmenėlį. Tas akmenukas blizgėjo, todėl jis nunešė pažįstamam iš matymo juvelyrui.
- Deimantas, - pasakė juvelyras.
Deimantą Babajus už didelius pinigus tučtuojau pardavė tam pačiam juvelyrui.
Namo jis sugrįžo puikiausiai nusiteikęs, o Mamedova jam padovanojo ragus.
Iškilmingai.
Babajaus nuotaika sugedo.
Eidamas miegoti, kamuojamas blogos nuotaikos, jis nenusimovė kojinių.
Ryte Mamedova skundėsi galvos skausmais, sakė, kad visa naktį sapnavo sudegusį kojinių fabriką.
- O žinai, kas tą fabriką padegė?
Nepasisekus šeimyniniam gyvenimui, Babajus pinigus, gautus už deimantą, paaukojo religijai. Vienai nedidelei bažnyčiai atstatyti.
O jau po keleto dienų atsirado ir deimanto savininkas.
Babajus nieku gyvu nenorėjo prisipažinti, kur padėjo rastą deimantą.
Ji taip sumušė, kad jo geriausias draugas Kazlas 2 – ji pažino tik iš kojinių rašto.
Babajus paprašė jį palaidoti naujos bažnytėlės sienoje.
Babajus buvo palaidotas nuogas, bet su visais ragais.
Mamedova džiaugėsi, kad ragai Babajui tiko net numirus.