Šapą po šapo

Žinau, jau nelauki,
Kad žodį jautresnį galėčiau sakyti.
Ir aš jo, beje, pasiilgau.
Bet būta ne sykį,
Kai griūvančios pilys
Griuvėsiais panūsta save prisiminti
Ir suskamba buvusių pokylių arfos.

Viena akimi 
Kitai akiai pamerkiu,
O lūpas sučiaupęs — į šypsnį įaudžiu.
Šapą po šapo,
Ką gražesnio suradęs
Į eilėraštį savo nešu
Ir būna, kad ūmai
Žiburėliais nusišviečia akys.

... o kai rudenio gervės vėl lėks į pietus,
Jas viliosiu šviesa iš griuvėsių pilių,
Grojančių
      buvusių
              pokylių
                      arfom ---