Kaip aš perėjau prie kefyro

Iš tiesų toks pasakymas tarsi turėtų kažką reikšti, tipo kažkokią intriguojančią istoriją, nežinau gal kriminalą arba bent jau buitinę dramą, bet, tiesą pasakius, jokios intrigos, tuo labiau kriminalo čia nėra. Buitinė drama? Kaip pažiūrėsi, galima galbūt vadinti tai drama arba komedija, nelygu kokioje pozicijoje stovės stebėtojas. Aš iš anksto apie save galiu pasakyti, kad kokioje pozicijoje bestovėčiau, visada apsiverksiu, toks jau aš žmogus ir tokia yra mano ligos ypatybė, todėl žodis drama, galintis apibūdinti priežastis, lėmusias mano perėjimą prie kefyro, yra palyginti nuosaikus, negąsdinantis aplinkinių, kuriuos galėtų sudominti pats faktas, bet sau aš kaip įprasta naudoju kur kas tikslesnį išsireiškimą – tragedija. Ir iškart, tai taręs, apsiverkiu.
Kita vertus, labai keista yra girdėti arba justi visuomenės pusiau ironišką ir pašaipų požiūrį į patį produktą. Juk pienas kaip ir nesukelia kažkokių dviprasmiškų minčių ir pasisakymų, o štai jo atmaina kefyras tarsi nešioja savyje užkoduotą sąmojį, potekstę ir todėl yra vertinamas daugiaprasmiškai. Tai taip neteisinga ir dėl to man vėl norisi verkti.

Kai mes su draugu Klemu, jo vardas Klemensas, bet jis primygtinai prašė vadinti Klemu, nes akumuliatoriaus gnybtai dar kitaip yra vadinami klemais, o akumuliatorius mano draugui didžiausia vertybė ir jis teigia, kad mes visi savyje turime akumuliatorius, kuriuos būtina laiks nuo laiko vienaip ar kitaip pakrauti, toliau paaiškino, kad pakrovimas susideda iš fizinės ir dvasinės dalies, ir vieną kartą jis atrado, kad visapusiškai pasikrauti gali vaikščiodamas į Anoniminių Alkoholikų susirinkimus, kuriuose nemokamai esi vaišinamas kava, kai kada ir saldumynais, be to, alkoholikų pasisakymai ir maldos įkrauna dvasiškai, tereikia pirmą kartą atėjus prisistatyti, kad esi alkoholikas, ir po to tave palieka ramybėje, taigi, kai mes su Klemu ateiname į tuos susirinkimus (aš irgi turėjau prisipažinti, tiesa, tai nebuvo tiesa, kad esu alkoholikas, bet nežiūrint  šios mažos apgaulės, grupė mane mielai priėmė), pirmiausia ką mes padarome – tai išsiverdame didelį puodą kavos ir, jei būna saldainių arba šokolado, prisikrauname jo į kišenes ir einame į salę klausyti alkoholikų kalbų, krauname savo baterijas, kaip teigia Klemas. Dažnai būna, kad tų kalbų aš net nesuprantu, ypač kai kalbama apie sąžiningumą ir kitas dvasines kategorijas, bet kai kada  pasakojimai esti tokie tikri, nuoširdūs ir nesumeluoti, talpinantys savyje nemenką dozę tragizmo, liūdesio ir vienatvės, kad aš čia pat vietoje apsiverkiu ir užsimiršęs griebiuosi kelnių viršutinės dalies, kurioje paprastai turėtų būti diržas, bet mano atveju jo jau seniai nebėra, ir tik neradęs pasikorimo įrankio laikinai apsiraminu.

Turiu pasakyti, kad mane nuo mažų dienų kamuoja depresija.  Man diagnozuota klasikinė depresija su kai kuriais maniakinės depresijos požymiais, ypač ryškus polinkis į savižudybę. Žudytis esu linkęs dėl bet kurios priežasties arba net ir be jos. Bent du kartus per metus esu uždaromas į stacionarą ir ten praleidžiu po kelias savaites. Būtent psichiatrinėje ligoninėje ir susipažinau su Klemu. Ir jo dėka perėjau prie kefyro. Bet apie jį Klemas man papasakojo nesenai, o iki to mes atlikinėjome įvairiausius triukus, bandydami praskaidrinti mūsų nenusisekusius gyvenimus.
Pirmą kartą, kai jį sutikau ligoninėje, jo rankos buvo apibintuotos, kad pirštai negalėtų susigniaužti į kumštį. Kai aš pasidomėjau, kas jam nutiko, išgirdau neįtikėtiną istoriją apie tai, kaip jis kelis kartus per dieną masturbuodavosi ir kiekvieną kartą vaikydavosi slauges norėdamas iššvirkšti joms savo gėrybes į veidą. Neapsikentę persekiojimo personalas pritvirtino bintais prie jo plaštakų lenteles ir tokiu būdu jis negalėjo pirštais apimti savo koto. Nežiūrint to, jo kotas visada stovėdavo, kad įtikintų tuo mane, jis liepė man jį paliesti, o kai tai padariau, maldavo, kad savo ranka jį patenkinčiau, man nieko kita neliko, tada jis iššvirkštė savo snarglius man ant kelnių, dėl ko aš apsiverkiau, nes kelnės buvo visai naujos. Tokia buvo mūsų pažintis. Daugiau niekada prie jo nesiliečiau, nors būdavo, kad jis to ir paprašydavo, primindamas mūsų pirmą susitikimą ir graudendamas neva draugystės įsipareigojimais. Aš, žinoma, visada apsiverkdavau po tokių žodžių, bet laikydavausi atokiai.
Mano psichika buvo nenatūraliai jautri, emociškai buvau absoliučiai nestabilus, nuotaikos keisdavosi kelis kartus per dieną, pasislinkdamos iš vienos kraštutinės būsenos į kitą. Todėl juoko priepuoliai keitė ašaras ir atvirkščiai. Galbūt dėl to, kad Klemas buvo visai kitoks – racionalus, apgalvojantis savo veiksmus ir žodžius, bet visur įžvelgiantis grėsmes paranojikas – mes ir susidraugavom.

Be to, Klemas visaip stengėsi padėti man nusižudyti, nes jis buvo tikras draugas, ir prigalvodavo įvairiausių būdų, kaip tą padaryti, bet paskutinėje fazėje, kai jau būdavo viskas paruošta, man praeidavo noras, spėju dėl to, kad nusižudymas yra labai asmenškas aktas ir pašalinių dalyvavimas nepageidautinas. Klemas galų gale sutiko, kad tame yra racijos. O šiaip aš esu išbandęs nusinuodijimus, lindimus po mašina, skandinimąsi ir šuolį nuo daugiabučio. Nusinuodijimų mano skrandis jau nebepriėmė, suvirškindavo viską – nuo musmirių iki žiurknuodžių, mašinos, pamačiusios mane gatvėje, iš anksto sumažindavo greitį, gelbėtojai man uždraudė net artintis prie upės, nes jiems atsibodo šokinėti paskui mane į vandenį, o šuolis nuo stogo nepavyko dėl to, kad buvau neužsisegęs striukės – ji išsiskleidė kaip parašiutas ir užsikabino už balkone pritvirtintos klombos gėlėms, o kadangi buvo geros odos, brangi, tai išlaikė mane pakibusį iki vakaro, kol grįžo to buto gyventojai ir mane išlaisvino. Atsisveikindamas šeimininkas dar prispardė man užpakalį. Čia pat vietoje aš ir apsiverkiau.

Dabar neprisiminsiu visų būdų nusižudyti, kurių man prigalvojo Klemas, dauguma jų gana tradiciniai arba sunkiai įgyvendinami ir negarantuojantys pasisekimo, kaip pavyzdžiui: siūlymas  vykti į Ukrainą ir prisidėti prie bet kurios kariaujančios pusės, siekiant išprovokuoti priešininką tave nužudyti. Visiška nesąmonė. Aš taip ir pasakiau. Dar neaišku, ar jie norės iškart mane žudyti, gal pirma pasimėgaus mane kankindami, o kankinimų aš neapkenčiu, neabejotinai tuoj pat apsiverkčiau, o tada jau palauk nebus. Ačiū nereikia, galvok ką nors protingiau.

Ir tada jis pasiūlė kadrinti vieno alkoholiko merginą. Anoniminio alkoholiko, sakė, jo psichika nestabili, jis būtinai tave nudės, kai pagaus jus besidulkinančius. Aišku, šis būdas man irgi nekėlė didelio pasitikėjimo, bet bent jau nebuvo toks atgrasus, kaip su Ukraina, įsivaizdavau save bejodinėjantį ant tos kumelės, kai staiga mane pakerta durklo smūgis į tarpumentę. Greita ir efektinga, be to, prieš mirtį dar patiriu orgazmą. Kas gali būti geidžiamiau. Visa bėda tik: ar pavyks man perverbuoti tą patelę. Ji gal kiek vyresnė už mane, apie dešimtį metų, bet efektinga blondinė, taip pat alkoholikė, negerianti beveik metai. Jos pavydus draugas, kurio išvaizda gąsdinanti – plika galva, skvarbios akys ir atletiškas sudėjimas, – negeria tris metus. Dažniausiai į susirinkimus jie ateina kartu, bet pasitaiko pamatyti ją vieną, o ir jos Otelas kartais taip pat būna vienas. Vadinasi, tuo metu ji šlaistosi kažkur kitur. Kodėl gi negalėtų būti su manimi? Mano vaizduotė jau piešė malonius užimamos priešo tvirtovės eskizus. Dar ir Klemas drąsino mane: daugiau pasitikėjimo.
Galų gale viskas pavyko taip, kaip aš ir norėjau, bet atvirkščiai: ji neleido jodinėti ant jos, pati buvo raitelė (kaip man tai nepatinka), ir Otelas smogė ne į tarpumentę, o į krūtinę, ne man, deja, o savo mylimajai, iš už nugaros apglėbęs ją tvirtomis rankomis, prieš tai apsinuoginęs, kaip supratau tam, kad nesusikruvintų drabužių. Labai praktiška ir ekonomiškai pagrįsta.
Jo atsiradimas buvo netikėtas, tuo metu jis turėjo būti AA, bet neradęs ten nei savo damos, nei manęs, matyt, kažką įtarė ir visu greičiu grįžo iš susirinkimo namo. Aš pagalvojau, kaip blogai, kad AA leidžia savo nariams bet kada įeiti ir išeiti. Būtų mano valia, patalpos būtų rakinamos visam susirinkimo laikui.
Manęs jis nelietė, tik sukniubo šalia ir pravirko. Aš irgi, suprantama, verkiau. Po to atsirado policija ir mus raudojančius išsivežė.

Aišku, kad pasitiko mane išeinantį iš policijos Klemas. Paklausė, ar dar noriu nusižudyti. Atsakiau, kad žinoma, ypač dabar po to, kai tas plikagalvis nudobė savo merginą man net nepasiekus orgazmo, koks tikslas yra gyventi. Taip ir galvojau, apsidžiaugė Klemas. Ir tuoj pat nupasakojo naują būdą mirti – nuo kefyro. Iš pradžių maniau, kad jis šaiposi, todėl nieko nelaukęs apsiverkiau, bet jis paskubėjo atskleisti visą esmę, prieš tai gerai apsidairęs ir pavedžiojęs mane ratais po aplinkines gatves, kad įsitikintų, ar mūsų niekas neseka. Susėdome parke ant suoliuko ir Klemas pasiteiravo, ar aš menąs vieną idiotą iš psichiatrinės ligoninės. Atsakiau, kad taip, tada sužinojau, kad jis, tas psichas įsidarbino pieno gamykloje, o kadangi turi draugužę taip pat nepilno proto, kuri dirba vaistų gamykloje ir kartais parsineša į namus priemonių, reikalingų kalio cianidui pasigaminti, tai supykę ant viso pasaulio, už jo teikiamas nuoskaudas, nusprendė laiks nuo laiko padovanoti žmonijai po mirtiną kefyro paketą. Esą nuo jo jau mirė keli žmonės ir kol kas dar niekas nėra susiprotėję, kad tai galėtų būti smurtinė mirtis, bet tie du nepilnapročiai tikrai žiną, kad kefyras atliko savo misiją.
Žodžiu, nuo šiol aš turiu gerti būtent tos gamyklos kefyrą ir anksčiau ar vėliau jis mane pribaigs, triumfuodamas užbaigė Klemas. Žinoma, į akis aš pasijuokiau iš draugo, bet slapčia kasdien geriu kefyrą. Dabar jau jis neatrodo toks šlykštus kaip pirmą kartą, be to, visada tikiuosi, kad nauja pakuotė bus paskutinė.
Taigi, kriminalo, kaip matote, čia beveik ir nėra. O tragedija taip, įvyko. Ir dar įvyks, tikiuosi.