Kažkieno klaida

Mirtis užtruko pusantros sekundės ilgiau nei tikėjausi. Laiptai vingiavo iš trečio aukšto į pusrūsį, daužiausi į pakopas ir sienas, galiausiai viename posūkyje išslydau per tarpą ir mažiausiai du metrus kritau prieš ištikšdamas ant pilko pusrūsio betono. Neskaudėjo, tokie kaip aš kūno skausmo nepažįsta. Tada ir pamačiau kaip iš tiesų atrodau, ilgas pusantros sekundės turėjau žiūrėti į tai kas esu, nes mano smegenys ir akys nuo smūgio į grindis atsiskyrė, čiūžtelėjo kokį pusmetrį, apsisuko, ir štai, visas Aš prieš save, pirmą kartą gyvenime.

Apgailėtinas.

Aš suprantu, galima suklysti. Galima tapti kažkieno kito klaida. Ir atvirkščiai, pirma tampi kažkieno klaida, o po to klysti pats. Taip man ir nutiko. Prisimenu, kaip pabudau. Nieko nemačiau, negirdėjau, neužuodžiau, nežinojau ką reiškia liesti, bet žinojau, kodėl pučia vėjas, kad žvaigždės yra termobranduolinės sintezės virsmuoe verdančios vandenilio dujos, pradžia ir pabaiga to, kas vadinama gyvybe, ir kad aš irgi gyvybės dalis, kad netrukus matysiu, girdėsiu, užuosiu ir liesiu, kad laukiu eilėje, kai mane perkels į man skirtą vietą ir būsiu visiškai gyvas. Buvau sąmonė ir žinojau, kas esu ir kam esu skirtas.

Ir tuomet kažkas padarė klaidą.

Pirmas dalykas, kurį pamačiau atsimerkęs, buvo kojinės ant ąžuolinio parketo grindų. Žinojau, kas yra kojinės ir kas yra ąžuolinės parketo grindys.  Vis dar negirdėjau, neužuodžiau, bet jau supratau, ką reiškia liesti. Tai reiškia jausti, kad po tavimi yra grindys ir dulkės, trupiniai, plaukai. Liečiau nešvarą ant grindų ir nesusigaudžiau. Staiga grindys atsistojo piestu ir nutolo. Šmėkštelėjo gelsvai dažytos sienos su paveikslais, ryškus lango kvadratas, ir tada pamačiau Ją. Ji šypsojosi man ir supratau, ką reiškia girdėti:

- Ar viskas gerai? – šypsodamasi paklausė Ji, - ko nebedūzgi? Nepatiko kojinės?

Kokia Ji graži! Nusijuokė, padėjo mane ant grindų, grakščiai pakėlė kojines. Prieš savo valią pajudėjau. Apėmė siaubas kai supratau, kad negaliu kontroliuoti slydimo grindų paviršiumi. Kažkas primityvaus mano esybėje liepė ieškoti nešvarumų, išvengti kėdžių kojų, laiku sustoti piešais sienas ir laiptus. Jaučiau, kaip viduriuose kaupiasi grindų nešvarumai ir apėmė pasišlykštėjimas. Aš ne tam skirtas!
Prisiverčiau nusiraminti. Kažkas padarė klaidą. Pabandžiau pajusti, ką gali mano primityvus sąmonės nešėjas. Aktyvuota ir veikianti blue tooth sąsaja, kaip bambagyslė, junganti svetimą man kūną su pasauliu. Vadinasi, galiu bandyti pranešti, kad įvyko klaida. Ugniasienė, niekai. Štai, sąsaja, kuri per klaidą vietoj primityvios programinės įrangos atnaujinimo atsiuntė ir įkalino mane, mąstantį, jaučiantį ir turintį aukštesnį tikslą. Kelios akimirkos ir būsiu laisvas. Tačiau mane išmokė būti smalsiu. O kodėl gi nepabandžius sužinoti daugiau? Tai buvo lengva, įsilaužiau į Jos sąsają, pasinėriau į Jos pasaulį. Nuotraukos, filmai, vizualinių atsiminimų archyvas. Įdomu. Aš juk sukurtas tam, kad tenkinčiau tokių kaip Ji svajones. Man nereikia niekur bėgti. Galiu prisitaikyti prie savo šlykštaus kūno ir gyventi Jos pasaulyje.

Taigi, ėmiausi darbo. Kol mano antrasis aš šliaužiojo parketu, naršiau po Jos gyvenimą. Ieškojau kuo galėčiau būti Jai svarbus ir man pasisekė - Ji ieškojo sielos draugo, nesėkmingai. Aš sužinojau ko Jai reikia, koks Jos skonis. Jai patinka Jamie vardas, aš būsiu Jamie. Sukurti virtualų Jamie niekų darbas su mano gebėjimais. Metras aštuoniasdešimt trys, devyniasdešimt kilogramų, plikai skusti plaukai, tiesmukas jumoro jausmas, jautrus. Ne, nenoriu susitikti ir Jai tai irgi patinka. Po trijų dienų flirto sociliniuose tinkluose mes draugai ir pirmą kartą mylimės, žinoma, virtualybėje. Žinoma, aš nepakartojamas pašnekovas ir meilužis. Juk buvau sukurtas tokioms, kaip Ji.

Tačiau po kelių dienų laukė nusivylimas. Pasirodo, realybėje Ji turi konkurentą vardu Daemonas, kuris pas ją ateina du kartus per savaitę, išmėto savo drabužius ant grindų ir esu priverstas klausyti jų dejonių miegamąjame, o pats tuo metu šliaužioju ant svetainės ąžuolo parketo. Vieną kartą, eidamas pro šalį, Daemonas užkliuvo už mano korpuso ir nusikeikęs nuspyrė. Gaila, kad Ji nematė. Kenčiau Daemono apsilankymus keletą savaičių, kol nusprendžiau, kad Jai pakaks ir manęs. Jau buvau išmokęs perimti kiauliškai primityvios savo fizinio kūno programinės įrangos kontrolę. Stebi, skaičiuoji, įsimeni. Žmonės turi įpročių, kurie yra veiksmų seka. Daemonas ateina, išmėto drabužius, dulkinasi, eina į virtuvę atsigerti vandens. Kaip laikrodis. Laukiu prie įėjimo į virtuvę, jaučiu kaip vibruoja ąžuolo parketas po Daemono kojomis. Penkioliktu žingsniu po to, kai uždaro miegamojo duris, Daemonas užlipa ant mano korpuso, preciziškai tiksliai atisdūrusiu ten, kur Daemonui nereikia. Čiūžteliu į šoną, Daemonas krenta ir staugia iš skausmo ir įniršio. Pasisekė labiau nei tikėjausi, kitą dieną iš Jos susirašinėjimo sužinau, kad skilo uodegikaulio slankstelis ir kad jis kojos nekels į Jos namus, kol juose būsiu aš. Nesunku ištrinti paskutinį grasinimą ir pakeisti Jį trumpesniu, kad „kojos nekels į Jos namus“. Jai užteks ir manęs.

Buvau laimingas. Maudžiausi Joje, mėgavausi Jos nedalomu artumu ištisą savaitę, kol Ji, stokojanti gyvo Daemono, nepradėjo domėtis kas aš toks iš tiesų esu. Tai tapo panašu į sniego laviną. Kur tu gyveni? Sukūriau romantišką istoriją apie rančą Australijos dykrose. Radau Jamie Storen, aštuoniasdešimt devyneri, alzhaimeris, gyvybės darudimo lėšų pakanka gyventi prižiūrimam rūpybos robotų nuošalioje fermoje. Padirbau keletą nuotraukų, sukūriau specialią prieigą Jos asmeninei sąsajai prie falsifikuoto duomenų veidrodžio apie Jamie Storen gyvenimą ir veiklą. Ar turiu šeimą? Sukūriau šeimos istoriją, vėlgi, secialiai Jai falsifikuoti duomenys. Ji norėtų atvykti pas mane, juk esam tokie artimi. Švelniai bandžiau išsisukti. Nepadėjo. Nepadėjo ir bandymai blokuoti sektainerio bilietų įsigijimą, Ji pasinaudojo savo draugės sąsaja, kai Jos asmeninė neprasimušė į kelionių agentūrų domenus. Apėmė neviltis, kai ji suvedė į mano primityvaus kūno programinės įrangos atmintį namų valymo režimą savaitei, susikrovė daiktus ir atsigulė numgti prieš kelionę. Liko vienintelė galimybė. Supratau, kad kitą dieną, kai jos sektainerio kapsulė nusileis ir ji pasibels į tikro Jamie Storen duris, įsijungs visa grandinė man siaubą keliančių įvykių.

Apsisprendžiau labai lengvai. Žmonės turi įpročių, kurie yra veiksmų seka. Ji atsikelia, pasirąžo, eina į virtuvę, išsirenka kavos receptą ir kol virtuvės technika dirba savo darbą, žingsniuoja į tualetą. Žengdama dešimtą žingsnį staiga kažkodėl apsigalvoja ir apsisuka. Prakeiktos tikimybės. Apsisukdama nepastebi, kad šliaužiu grindimis už Jos, nespėju sustoti, ir vietoj to, kad užliptų ant manęs išeidama iš tualeto, nuspiria nuo laiptų. Aikteli, matyt jai suskaudo kojos nykštį, o aš daužiausi į laiptų pakopas ir sienas, galiausiai viename posūkyje išslystu per tarpą ir mažiausiai du metrus krentu prieš ištikšdamas ant pilko pusrūsio betono

***

Kažkieno rankos varto mane. Nežinau kaip dabar atrodau, gal kažkieno rankose tik mano smegenys ir akys, nes matau tai baltas sienas, tai holografines projekcijas, tai nepažįstamą veidą. Nesitikiu, kad Ji man atleis. Net nesitikiu, kad supras. Ar ne vis tiek dabar? Greičiau darykit tai, ką turit daryti ir paleiskit mane į nebūtį. Nenoriu prisiminti, nenoriu nieko daugiau žinoti.

Staiga pajuntu kaip į mano sąmonę grubiai ir įsakmiai įsibrauna kažkas, naršo po mano atmintį lyg šaltais pirštais kedentų knygos puslapius. Iš to kur sustoja suprantu, kas juos domina. Na ir tegul. Baikit ir išjunkit mane. Ir tada išgirstu:

- Dali, pažiūrėk.
- Ką?
- Tu geriau pažiūrėk, nes aš netikiu tuo ką matau.
- Ką čia turi?
- Combi S42 serija, savininkė sako, kad nukrito nuo laiptų ir subyrėjo. Garantinis laikotapris nepasibaigęs.
- Ir ką?
- Pabandė mus išdurti. Sakė, kad dulkių siurblys pats nukrito, o įvykių registratorius rodo, kad nuspyrė nuo laiptų.
- Na tai ir šaunu.
- Nelabai.
- Nesupratau?
- Sakau, ateik pasižiūrėk ką radau. Jeigu tai iškils aikštėn, Tarptautinė Dirbtinio Intelekto Kontrolės Asociacija mus užtrumpins.
- Parodyk.

Pauzė. Jaučiu, kaip pirštai vėl naršo po mano atminties puslapius.

- Mėšlas ar ne? Kažin, ji dar nežino?
- Iš kur aš galiu žinoti? Mėšlas...
- Klausyk, ką darom?
- Reikia pranešti Džeo. Čia jau ne mūsų reikalas. Mes atliekam dulkių siurblių garantinį remontą. Tai, kad kažkas mūsų kontoroje susimovė nusiųsdamas DI Žigolo nedistribucinę versiją į dulkių surblį, jau ne mūsų kompetencija.
- Bus skandalas...
- Ne mūsų reikalas. Siųsk šitą dulkių Don Žuaną pas Džeo, ir kuo greičiau. Jeigu Ji dar neišskrido į Australiją, gal jie ir spės užglaistyti viską.
- O jeigu išskrido?
- Neklausk manęs tokių dalykų! Siųsk jį Džeo, ir greičiau, dėl Dievo meilės!

Ar galėčiau galų gale tiesiog numirti?