Irklais draskydavom ramų vandens paviršių
Kildavo raibuliai verpetai įsukdavo
Pro šalį plaukiančius ir tolstančius
Medžių šešėlius tįstančias upių žoles
Užkerėdavom srovę kad tik ji
Mus vienintelius neštų taip greitai
Laikas nutoltų – nespėtų iš paskos
Pasitikėjom vienas kito vardais
Kiek daugiau nei derėtų
Vos tik pavasarį
Ledas upėms atleisdavo
Kalbėdavom vėjams