Pareinu
vos įžiūrimas takas vaikystės
pievos pakraščiu
veda mane.
Padalintas mano buvimas
Į dabar ir tada, į esu ir buvau.
Smilgų galvos nusilenkia vėjui
aš nusilenkiu
pievos dievams
stebuklinga gamtos ritualų galia.
Seną drebulę lauko gale
žaibas perplėšė
bet ji žalia
lyg įrodymas
kaip aš turėčiau gyventi.
Prisiminusi skausmą
ji virpa ir dreba
kiekvienu lapeliu
bet tokia nuostabi...
tarsi šitų laukų karalienė.
Pareinu
į dabar ir tada, į esu ir buvau.