būti jo

Kaip išlieti tą skausmą, kuris susikaupė tavo krūtinėj? Kaip papasakoti tą nuokrypį, tą norą nutraukti sau kojas? Tą skausmą kuris ėda kiekvieną sveiką proto likutį? Kaip skalikas užuodęs maitėda. Jis ateina ir pašalina viską kas likę sveiką. Tu lieki it kiautas nešantis tik neviltį ir atliekas.
Tik meilė taip pajėgia paveikti tave. Tavo mažoj, Grinčo širudtėj, apsigyveno žaltys. Jis pasirodė gražus kaip angelas. Žiūrėjo tau į akis, sakė, kad trokšta gražios blondinės šalia savęs ir tu patikėjai. Patikėjai, kad tai galėtum būti tu. Mažas vilties daigelis vis dygo ir dygo kol galiausiai patikėjai, kad tai tu, kurios jis trokšta. Jis žiūrėjo į tavo mėlynas akis ir sakė, kad myli mėlynakes. Jis žiūrėjo į tavo krūtinę ir tarė, kad visuomet mėgo moteris su akivaizdžiais privalumais. Ir tu, kvaile, patikėjai. Tas vilties daigelis augo kaip ant mielių. Kol galiausiai pradėjai svajoti apie bendrus vaikus ir gražią šeimą. Jo juodi, garbanoti plaukai kvietė tave pažaisti su jais. Netgi jis dėl to neprieštaravo. Priešingai, jis žaismingai braukė savo dideles, vyriškas rankas per tavo kūną. Švelniai apkabino ir pirštais žaidė su tavo palaidinės krašteliu. Jis pasakojo tau apie svajonę gyventi gražų gyvenimą. Gyvenimą su nuostabia šviesiaplauke, mėlynake europiete. Nedorėlė mintis galvojo, galbūt aš galėčiau būti toji, kuri padės garuojantį puodą ant stalo. Galbūt netgi aš galėčiau būti žmona. Galbūt prieš miegą kartu pabučiuotume garbanotus vaikus. O taip, jo rankos pritarė tam. Jos slydo tavo juosmeniu kol galiausiai pasiekė tavo kelnių ribas. Jos norėjo daugiau. Bijojai, bet leidai. O paskui kai jis sakė, kad tai nieko tokio - juokavai. Buvai apkerėta jo žalių akių. Bandei sau įžnybti. Ar tikrai tai nutinka? Ar aš to verta? Ar jis nemato manęs? Bet jo kiekvienas veiksmas žudė tavo sveiko proto likutį. Galiausiai patikėjai. Jis nori manęs. Aš noriu jo.
Ir sutikai nužudyti savo sveikąją proto dalelę už menką jo dėmesio trupinį. Kopei į kalnus su juo. Atidavei savo paskutinį alaus bokalą jam. Kad tik laimingesnis, kad tik linksmesnis būtų. O jis, vis dar žaismingai žaidė ir užsiminė, kad jam patinku. Jis juokėsi iš kiekvienos pastabos. Draugiškai tapšnojo per petį. Ir išsigąsdavo kai pamatydavai jį su ydomis. Jis nenorėjo, kad žinotum jog kai jis juokiasi kartais seilių lašeliai patenka ant jo marškinių. Jis susiriesdavo vos tik pamatęs kai kas nors kitas artėjo prie manęs. Kol galiausiai patikėjai – nemylėtų tai ir nerūpėtum. O tu juokeisi kai visi sakė, jog turi šimtus gerbėjų. O jis tylėjo. Galvojai - pavydi.
Klydai, mieloji. Kai sakė, kad myli mėlynakes minėjo tavo draugę brunetę. Norėjo nuslėpti savo tikrąsias viltis. Kai jo rankos slydo tavo juosmeniu, jis tik norėjo parodyti jai, kad gali turėti kitas. Kai kvietė kopti į kalnus su juo, tikėjosi, kad su manim bus ir ji. Kai gėrė tavo alų – norėjo užmiršti kančias. Kai slėpė savo trūkumus – norėjo, kad nematytum ir nepasakytum jai. O drauguže, buvai apžaista. Jis nekalba su tavimi – nori tik jos žodžius girdėti. Jis sukryžiuoja rankas prieš krūtinę – nesiartink baidykle. Jis pamiršta kartu kurtus planus - atrasti kitą šalį. Jis tik norėjo jos.
O kas iš tavęs beliks kai viltis surakinus krūtinę apleidžia.
Tada draugiškai sakai:
- Aš manau tau ji patinka
- O taip, - prasitaria jis – visada buvai protinga
-Ar žinai, ji turi vaikiną, - viltis vis dar gyva. Gal supras, gal atsisakys jos ir galėsi būti antru jo prizu
- Ar žinai kaip padaryti, kad jo nebeliktų
- Tik būk savimi, - rauda mano širdis
Šypsena nepalieka tavo minos. Aimanuoji giliai, bet svarbiausia, kad jis manytų jog viskas gerai.
Ir tada tu grįžti į namus. Ir žinai – tu niekas. Iškėlęs tave į padangę jis tarė: - O tavo draugė kur kas mielesnė. Tai skausmas naikinantis tavo mintis. Liko tik širdgėla – nebuvai pakankamai graži. Prisimeni, kad tavo lūpas jis sekė žvilgsniu. Tavo krūtinę gyrė balsu. Tavo juosmenį lietė smiliu.
Tai ne jis. Tai ne ji. Tai tu!
Tai tu ta kuri kartojo myliu. Tai tu kuri galvojo galiu. Tai tu kuri kūrė planus.
Ta skylė širdyje tai tu.
Turi mokėti kainą. Tai tavo storos šlaunys. Tai tavo neliaunas liemuo. Tai tavo ištinęs veidas. Tada ir suvoki – tai tavo kūnas. Tai jis kaltas, kad jis šaltas. Nieko nelieka – jis turi kentėti. Nupjautum po gabalėli kol nieko neliktų. Nukirstum po galūnę, kad tik pagerėtų. Tai skausmas. Tai jis išpirkėjas. Tik jis sugrąžins man jį. Tai prasideda po truputį. Vienas ar kitas nubėgtas kilometras palengvina tavo šlaunis. Tai jis sugrąžina viltis. Bet to negana. Jo norisi dabar. Jeigu lieknesnė, tai gal ir patrauklesnė? Kam gi ta vakarienė? Ji tik tolins tave nuo jo. Kol galiausiai palieka silpna ir suklumpi. Pavalgai. O tada ir spektaklis prasideda. Panika. O kas jeigu dar galiu būti jo? Tereikia atsikratyti to pieno. Tereikia atryti tą paskutinę vakarienę.
Galiausiai baigi. Ir galvoji, - o galbūt aš galiu vis dar būti antrojo plano artistu? Gal jau artėju prie jo?