Gyviesiems

Amžių brandintą altorių,
prie, kurio susirinkti,
apiberti maldomis savuosius jau per sunku,
nepaisant to, jog po tankais neguliau,
sakė per jaunas kovoti
giesmėmis,
tada piešiau vaško
pirštais laisvę,
kas ji? Mažoje širdelėje numaniau,
tiesiog regėjau slenkančią senelio sruogą nuo nerimo,
dar tada senolė guodė
mane, jog praeis,
atskleidusi man paslaptį, jog senelis, kaip ąžuolo žievė,
turi stiprybės atgimti,
nors akyse regėjau
susirenkančius gimines,
kleboną kažką murmantį, kai senelis vis dar kasnakt budėti jėgų iš kažkur turėjo,
per užuolaidos tarpą
kažką vis lydėjo
melsdamasis prie ikonos,
paglostydamas mane prieš
rytą,
pienu pagirdęs
ir spausdamas nuo
žagrės sunkumo
išvagotais pirštais
prie palangės,
nuo aklumo
medžioklėje nepamestą
ginklą,
iš karklo išdrožtą švilpuką,
su, kuriuo bėgiojau mažas ir aš,
o užaugęs bendro kapo
nelankau,
gyviesiems laiko neužtenka.