Sekmadieniuotas

Tobulai išskaptuota iš oro,
Pačiai sau netikėta, bet pagaliau suvokta, -
Lyg krikšto rūbelis negimusiam kūdikiui,
Lyg balzgana migla parsinešta į kambarį išsiskleidimui.
Ir gyvena dabar tai, ko sekmadienį nenuneši į bažnyčią kaip nuodėmės...
Nes krikšto rūbelis baltas, o užaugusi suknelė raudona,
Nes kūdikis nenužudytas - jo net nebuvo.
Tik žydėjo krikšto rūbai patys savaime,
Prisigėrę sielos kvapo, baltai.
Baltai ir raudonai, juodai-mėlynai ir geltonai,
Sumirkę į pienių meduotą kartumą,
Malonų kaip vasara, lygiai tokį, kokio ir reikia.
Baltai ir raudonai, baltai, nenutrūkstamai
Plaukia laivas skaptuotas
Ne rankomis, lyg ir ne mano,...
Bet aš jį sukūriau, padariau visą pasaulį, dar vieną gyvenimą,
Kaip ir mane Viešpats.