Ten mano akmuo prie upės murmesio vakarinio poilsio akmuo samanotas galiu žinoti kur šiaurė ir pietūs o jeigu galvą padedu ausį priglaudžiu girdisi žemės kvėpavimas skruostą glosto šiluma vakarykštės saulėtos dienos vakarėjant ramu ir galiu kalbėti, pasakoti...
Jis klausosi žinau, kad girdi ir supranta guosti nereikia manęs jau išmokyta nuoskaudas nuryti lyg karčius vaistus vaikystėje sutrindavo su cukrumi dabar užgeriu šaltu vandeniu ir net nesusiraukiu padeda žinojimas kad tu nebūsi geras man jeigu prisiglaust reikės prie upės murmesio akmuo yra tam...
Vyrai, bo... ne. Vyrai, mergos! Jums norėjosi. Nustokit norėti, kad Jums kažkas Jūsų eilėraščius rašytų. Autorė užrašė, ką norėjo mums papasakoti, ir kiek, ir kaip. Nepatinka tai nepatinka, taaaip ir sakyk... klaidą matai rašybos – nurodyk, poetikos – irgi. Čia ne poetikos klaida, kad visos priežastys ir pasekmės nenurodytos, ir kad akmuo per lengvas, ir kad ant lyrherės krūtinės neužverstas. Ir kad Guntai sliekas įstrigo.
Jau Potui sakiau: „Poto eilėraštis, – apie svarbiausia, apie po laiko, ne apie viską iš karto.
Ir žiūrėti į tekstą reikia iš Poto kiemo“. – Taigi ir čia tas pats: iš Raganingos kiemo, o ne iš Poto. Gunta irgi – nori kad autorė rašytų, ką ir kaip Gunta nori.
Kažkaip tas akmuo toks ramus ir romus pasirodė. Norėjosi daugiau sunkumo ir dvasinio (kad atsirastų būtinybė glaustis) ir naštos (kad pasijustų to prisiglaudimo šalutiniai poveikiai). Man pirma strofa labiau prie širdies. 3+
Visai negalvoju apie Bolių, tačiau kai dvokia, tai atkreipia į save dėmesį tas "kvapas", metafora tavo veiklos po kūriniais - tu dvoki;
tai žinok, negalvoju visai kas tu, iš kur tu, ką valgai, su kuo kur ir kaip?... kada ir t.t., bet kiek paskaitau tavo persekiojimo, matau, kad pastarasis - bolius tas, visiškai negerbia autorių - nekomentuoja jų darbų, o ieško "kas su juo pasikalbėtų" tiesiog įkyriai viešai, jau toks apgailėtinas tas Bolius, skystas skystimėlis, įmanytų net su akmeniu kabėtis :D (žiūrėk Raganinga, js tavo draugas -tavo lyrinio herojaus draugelis) bet aš ne akmuo, matai kalbu, prieštarauju, gal tu eik į tą savo Vilnę, ar ant Vilnelės krantelio, matei, ten tau skirtas akmenėlis guli, žvelk į TEKSTO pavadinimą, o man tu smirdi negerbi autorių, kurie publikuoja kūrinius skaitytoju, kad pastarieji kūrinį komentuotų, o nespręstų čia savo negalios, kaip tu, va negali nebendravęs, o bendraut su tavim, reik manyt, niekas nenori, tai tu kaip koks maniakas dergi po tekstais savo tą menką sureikšmintą bruožą; TAD geriau apie tai dar pamislyk - pagalvok, Boliau, kad Guntai tu tiesiog dvoki, o juk akmuo uoslės - neturi, šiaip jau..."
nėr nėr - išskyrus lyrherės skrupulingu pasakojimu : "vakarėjant ramu
ir galiu kalbėti, pasakoti...
Jis
klausosi
žinau, kad girdi ir supranta guosti nereikia manęs" - hi hi, o kad guodžias, o kad guodžias, nors pasakoja: "jau išmokyta nuoskaudas nuryti ", – bet taip nori pasiguosti,kad net akmenims šneka, ir tiki, kad jie va supranta, taip nori pasiguosti... pučia arabus, būk tai jau jai nereikia, ji nuo vaikystės kaip plienas užgrūdinta :D
2 (dvoikė už tokius melus..)
Taigi taigi, kaipgis. Ir lyrherė graži, ir ašarėlė, ir niekuo čia patikėti nereikia, ba būna taip: atlekia liūdesėlė kaip zylelė, drabnas paukštelis, nutupia ant širdužės šakelės, palinguoja... gal kanarėlė, ale vis tiek.
Ne tiek liūdi, – svajoja lyrherė graži, Lioreleja, gal šūktels už upės balsas, o gal balsai susišauks, ir svaja apsigręš, ir jau nuplaukė upė prieš srovę... Subatoj vėl zylelė atskris?
Gal lyherei tereiks susitaikyt... Nei čia pusšimtis metų telpa, nei suluošino ką teroristai. Nėr čia kuo netikėt. Ba teip būna, davaliai dažnai.
Užtat pinki : 5 .
oi oi kaip čia guodžiamasi tarp eilučių, oi oi "akmenėli akmenėli, tu toks minkštas kada rieda ašarėlė, kad noriu tau parašyti net poemėlę, akmenėli akmenėli, tu toks minkštas, kada rieda ašarėlė, priglusti, taip reikšminga man ta mano ašarėlė, ir nuotaikėlė, kad net noriu parašyti tau poemėlę, minkštas akmenėli" ania?.. gudrus tas įrodinėjimas: "tikėkit tikėkit, aš ryju nuoskaudas ir man nereikia, kad mane guostų - nuo vaikystės jau nebereikia, va kokia aš didvyrė stipri", - pajutai esmę?.. taigi - aš kaip skaitytojas niekaip nepatikiu - nenuryju to sliekiuko;
KAS MAN PATIKO tai:
"nuoskaudas nuryti
lyg karčius vaistus
vaikystėje sutrindavo su cukrumi
dabar užgeriu šaltu vandeniu
ir net nesusiraukiu"
puiki metafora, o pratęsus mintį (projekcijoje): kaip, ar vaistai duodavo pasveikti?..
ir kas gaunasi, nuoskaudas ryja ryja sergantis žmogus, kol pasveiksta, kaip nuo karčių piliulių, ir jam jau nebeskauda, kada kažkas jį nori įskaudinti - nes jo dvasia jau sveika - o norinčio įskaudinti ketinimai praeina šalimais, o kartais gal tik jo įsivaizduotos nuoskaudos buvo, bet jis rijo rijo ir pasveiko, ir ašarėlė neberieda; žodžiu, nebloga metafora ta, tada kai pasveiko ir akmenėlio nereikia, kaip pagalvės, priglusti.. ania?..