Norint kirui nuskristi į Mėnulio,
reikia:
žmogaus, su raketa,
skafandru kirui,
ir kad tasai žmogus jį pasiimtų - bet
kiras neturi norų -
jis tik išpildo dievo valią - gaudydamas žuvis,
jomis misdamas ir maitindamas palikuonis, kol tie pradės gaudyt patys - žuvies skonį pajautę - ir saugumą žmonių atžvilgiu
taip arti kelto priskrenda, o žmonės duoną jiems mėto - bet jų nepasiekia.
-
juk nesimaitinti ir mirti yra nuodėmė - visi kirai dings
kaip po tokie dievo sukurti kūriniai.
tai jei dievas liepė jam valgyti žuvį - jis ir valgo žuvį, o jau jūrą kirui pats dievas atveria, kad tas taip gražiai ir nuolankiai Dievui tarnauja: girų gyvybės formą (sukurtą dievo) išlaikydamas žemėje...
beje, nesuprantu, kame čia jūsų publikacijoje literatūrinis kūrinys, toks pakalbėjimas, bet, toksai "šaltibarščiai be jokių tirščių", ir tiek. ;)
Nors ir Š.D. - kategorijoje, jis neišbaigtas, taip, kaip
rodos pradėjo sakyti autorius kažką, pradėjo pradėjo sakyti plunksna į lapą, bet, netikėtai pririekė - nuėjo sysiukų padaryti, ir pamiršo, ką norėjo pasakyti, kai sugrįžo,
tai papublikavo tiek, kiek parašė dar iki kelionės sysiukų padaryti.
nu štai maždaug toksai įspūdis skaitant.
bet kirams gal patiktų, ar kaip?.. gal nepatiktų?..
Dar nereiškia, kad jūrai atsivėrus kiras pagaus žuvį - mat gamta taip jau sutvarkyta, jog kirui leidžiantis žuvims atsiveria visokie jūržolių brūzgynai ir koralų labirintai, padedantys pasislėpti (: Taigi, tiek kirui, tiek žmogui, tiek žuviai dar reikalinga elementari sėkmė. O jei rimtai, tai kūrinėlyje simpatiškai perteikiamas pagrindinis žmogaus skirtingumas nuo likusio gyvūnijos pasaulio - sugebėjimas naudoti įrankius. Ir patiko, jog šis pranašumas neidealizuojamas, o atvirkščiai - perteikiama ko mes netenkame (sugebėjimo atsiverti ir priimti atsivėrimą). P.S. "pati" pabaigoje gal nereikia? 4