...

Balandžio balto pūkas pirštų neapleido...
Begarsis šauksmas girdimas anapus nebūties...
Žvaigždžių verpetan įsiliejęs
Tu neatsivertei, tiesiog, likai savim.
Savim, kuris pirma širdim žodžius matuoja,
Kursai išdrįsta dykumoj alyvmedžius pasėt.
Žmogum, kuris iš meilės ir tikėjimo,
gali po plytą net Bažnyčią pakylėt.
Štai, tyloje būtis ir nebūtis aprimsta,
Neužmiršti šventieji kalba su tavim.
Ir angelas, kuriam tave globot paskirta,
Kiekvieną tavo žodį laimina viltim.