Pasakykit...

Jei surasit mane, pasakykit.
O jei – ne?

Čia, šilinių krašte,
man ir taip šviečia saulė aukštai viršum šilo pušų.
Iš kopų smėlio pyragą kepu.
Ir Skroblus, išniręs
iš Bobos daržo šaltinio,
unguriu plaukia į sakmę.
Kol dar esam,
Nepaliekame krašto giesmių,
pasiramstę lazdom ir šešėliais šilų.
Net ugnis
titnaginėse miega rami.
Vandenynai ateitų,
tačiau net ir jie
užgesint negalėtų.
Čia po vieną nevaikšto.
Čia kaip vienas – visi,
kaip bažnyčia dzievulį pagieda
ir nebūna graudu, kai savęs nerandi.
Vėjas pusto išpusto kaip smėlį —
nežinai, kur pradingęs esi.

Jei surasit kada, pasakykit.
O jei — ne?
Saulei šviečiant kryptim Vakarų,
Šilas žalią šešėlį numes
at mi ni mui...