Aš laukiu

Pareis, pareis...
pavargęs po kaitros
prie šulinio sėdės
paglostys šunį
ir nereikės kalbėti
bus gerai
tik timptels už kasos
lauktuvių tai neturi.

Nors kartais
būna riešutų
arba sutrintas duonos kąsnis
prie lūpų priglaudi –
saldu
ir nepamirštamas
jo delno kvapas.

Pasems vandens
ledinį gurkšnį
gurkštelės
aptaškys man kojas
juoksis
pasigaus  į glėbį
ir eisime į sodą serbentauti.

Rūgštu
bet atgaivina ir smagu
nuo krūmo
uogas taip raškyti
dviese
ir lūpos mėlynos
kaip akys mūsų abiejų
kaip  vakaro tylus pavėsis.

Už pievų pakraščio
už sutemų
pasaulis kitas
man kažkas taip sakė
bet aš neprisileidžiu plepalų
ir laukiu
pareis, pareis...