Jos vardas — Sesė (2)

Taip pasakyta: kažkada
čia buvusi bažnyčia
Matyt, nedidelė,
kaip ir sala
į ežerą, 
jos pamatams įkritus.
 
  (kelių žmonių publika nuščiuvo nesuprasdama, ką sakau.
Bet ir aš nesuprantu, kaip „kelių žmonių publika“
atsiradusi mano  eilėraštyje. Ir, beje, ji netrukdo. Rašau):

Dabar žiema.
Per ežerą nučiuožęs ledas.
Eini ir užmiršti,
kiek daug gyvybės,
kiek įvairių gyvenimų po juo.

O Igno naštoje
kalė, akis užmerkus.
O Igno akyse –
Žiemoj ištirpusi druska.

Dar žingsnis, kitas...
Neskambės bažnyčios.
Bet argi reikia, jei sala
Vadinasi Bažnytėle.

(Sustojau rašęs. Ir kaip rašyti, jeigu, reikia rašyti už Igną,
už savo anūką, sūnaitį. Atrodytų, kad  neįmanoma tai  daryti,
o aš):

Per ežerą nučiuožęs ledas.
O saloje pro pašalą į žemę 
skaudžiai leidžiasi duobė...
Bet leidžiasi, bet reikia,
kad giliau, giliau...
...................................................
Ilsėkis, Sese,
po žiemos speigu.
Žalia eglės šaka užklojau.
Neskambtelės bažnyčios ir... tegu.
Džiaugiuosi, kad buvau tau brolis
ir kad altorių „Bažnytėlėje“ turiu.
Bet... stop —
kodėl: buvau?
Ar nekrikščioniška
kai tampa seserim kalė?

Tokia buvai, dar būsi,
o dabar
ir užklota egle
mano sesuo esi...