Žinau: sustoti nevalia,
tačiau galbūt, o Laike,
galėtumei aplenkt mane,
kaip paveiksliuką, rėmuose įkeltą,
kad net po šimtmečių ilgų
išlikčiau, koks dabar esu,
gyvastyje sukurtas.
Ar supranti, ką tau kalbu?
Su duona rankoje, kurią turiu,
su vandeniu ąsotyje, kurį geriu,
sotus dangaus šviesa,
akių regėjimais,
su mintimis, atmintimi...
Kaip tu manai –
ar neprakeikčiau tokioje lemty savęs,
nepažymėto mirtimi?
Ar nepavargtų duona rankoje,
vanduo — ąsotyje,
jeigu kaip konservuotas senis rėmuose
ir niekuomet — ne kaip kiti?
Nepyk (ar pyk) kaip nori taip daryk. O prašymas tos:
Galbūt kuriam laikui iš po pagalvės išsiimk žodynus, o pasidėk po ją kad ir nedidelę, kad ir menką filosofijos knygelę. O kad nesupratai eilėraščio minties, tai faktas. Rodai į duoną, vandenį, į ranką... O šie dalykai čia tik paaiškint, apie ką kalbu.
Nesupratai?
Tai ir sakyk, kad esu durnas ir nemoku pasakyti taip, kad suprastum.
Beje, išskyrus tave, iki šiol nesupratusių nepasirodė. Bet manau, kad pasirodys -čia juk publika nuo 4 klasių. Mano laikais - nuo keturių skyrių.
Beje, kaip laikosi tavo el. paštas? Ar vis dar ieško durnių?.
Duona nepavargs rankoje (geriau pasirūpinti ranka), ji paprasčiausiai supelytų. Ji gi skirta ne rankoje laikyti, bet ryti ir dar ne bet kaip, bet godžiai. Jinai juk Šventa kaip ir vanduo ir kasmet šventinami. Kažkam ir duonos, ir vandens trūksta, o kažkas juos paverčia pasižodžiavimo objektu?..