Skaitau E. (čia marmurinė ramybė)

Tu apie — ką? Ir — kada?
Laiko taip pat neužmirškim.
Vynas  — į gerklę,
Mintys — į mirtį
O  marmuro,  Dieve, kiek daug!
Dangus marmurinis, mėnulis, kolonos,
Pakeltos iš amžių gilų
Ir va:
... č i a  m a r m u r i n ė  r a m y b ė...

O Odisėjau,
Perbridęs Kruoją daug kartų,
Kiek reikėję savy  išnešiot Lietuvos,
Kad šitaip:
Aš atsisėsiu ant Odisėjo sudužusio laivo
Griaučių karkaso (...)
Ir suakmenėsiu

Ir  antai —
Subanguoja Antakalnio (Vilniuje) žemė.
Marmuriniai paminklai kapų,
Kaip kapitonai laivų,..
Kaip poteriuose – amen.

Ko tyli?
Ir mirties tau  — nėra, jau nėra.
Ne dėl to, kad poetas.
Marmurinė ramybė
Trupina marmurą tykiai. 

Nežinau, kaip ilgai dar skaitysiu tave 
Bet  kol taip, tai  su vyno taure
Netikėdamas tavo ramybe.

Odisėjas pareis į Itakę
Marmuriniam paminklui uždegę po žvakę 
Vėl prie vyno priglusim kartu.
Eduardą  skaitysim,
Mieželaitį skaitysim,
Taip į Dievą panašūs,
Kad ir jis mums tarsi Žmogus.