ta naktis

ta naktis, kuri verčia mąstyti.
blizgiais kirminiukais priraizgiusi
kasą tamsos, regi? –
kaip jie žybčioja
lyg japonės galvoj
tamsiaplaukėj,
kokios niekada
neturėjai,
nenorėjai
ir ne,
bet gražu.
ta naktis, kuri verčia mąstyti,
ją stebint pro blakstienom
neuždengtą langą,
pro pravirą sielą,
tik apsiaustu elektros
apgobtą lengvu.
kai baisėja ir būti
baisiau jau negali (?) –
viskam tirpstant
ir liekant
tik jai.
ta naktis, kuriai leidai ateiti –
ir slėpkis nesislėpęs tada
pataluos, sapnuose,
nes į lovą vis tiek
įšoks didelis, juodas šuva
ir turėsi jį glostyt,
kad prieš rytą ištirptų
su „drosso-lides“,
kad nustotum mąstyt
tik tikėti,
tikėti.