švari tyla
dar kerdžiaus ragas
neišskardeno ryto
nei Dainavoj
nei Aukštaitijoj
švari tyla
tyloj tyla

nušautas brisius
teisybės nebeieško
teismuos
ir šventrasčiuos
tik ašaroja
šuniškai pavargusios
jo akys
regėdamos
kaip iš ežero dugno
brenda vandenų duktė
žemės lelija
tyli tyla
tyli

tik veronika verkia
apkabinusi
brisių
atsikosėja
pakirdęs kerdžius
ir lig nakties
visi numiršta

Rudžianskas, Viktoras