Aš, nykštukas!

„Blet, kaip skauda galvą“: pirma mintis prabudus buvo neblogai pažįstama. Jau kurį laiką gulėjau nejudėdamas ant nugaros, besistengdamas savo ūžiančioje makaulėje surasti nors dalį vakarykštės dienos .
Susipykau su Agne. Kazino. Baras. Viskis, brendis, tekila, alus, šampanas... šampanas, nachui reikėjo gert tą šampa...
-Aš, nykštukas! - šlykščiai čaižus balsas sugriovė taip sunkiai rinktą prisiminimų mozaiką. Tik dabar supratai, kad aš jau kuris laikas guliu atsimerkęs, bet nieko nematau. Aplink buvo tamsu, kaip šiknoj.
-Ką, - sušvokščiau aš.
-Aš, nykštukas! - aukšto dažnio trikdžiai skverbėsi mano smegeninėn.
- Kas čia blet rėk..., - jau taikiausi atsisėsti, kai smagiai tvojau pakaušiu į kažką kieto virš manęs. Galva dunkstelėjo žemėn taip, jog atrodė tuoj supykins. „Jop tvai mat`, kas per chuinia. Kur aš? “ Staiga nerimas, ligi tol lindėjąs kažkur giliai pasąmonėje, prasiveržė pro sveiką protą vis dar temdančio alkoholo tvaiką ir tėškė man snukin: „Blet, mane palaidojo gyvą! Ne, ne! To negali būti, ne tik ne su manim!. Aš gyvas žmonėėės, gyyyvas! „: iš visų jėgų išrėkiau apimtas nevilties.
-Aš, nykštukas! - šlykštus balselis nutraukė mano SOS signalus.
-Eik tu nachui! Girdi?! Užsičiaupk padla, užmušiu! - rėkiau įnirtingai mosuodamas rankomis aplink save... Čia uolioji pasąmonė vėl išspjovė racionalumo grūdą: „Pala, jeigu mane palaidojo gyvą, tai kur karstas? “. Apsičiupinėjau dar syk, taip jokio karsto nėra. Ir dar- aš galiu kvėpuoti. Norėdamas pats sau tai įrodyti įkvėpiau pilnus plaučius. Oras tvokstelėjo drėgme, pelėsais, purvu, bet vis dėl tai buvo oras.
„Zajabis`, aš nepalaidotas“: nuoširdžiai apsidžiaugiau savuoju atradimu. „Bet tai blemba, kur aš? “: džiaugsmas truko vos akimirką.
-Aš, nykštukas! - iš proto vėl varė balselis.
-Gerai, gerai blet girdėjau, tu nykštu...
Agnė! Ta fyfa, pamišusi dėl nykštukų. Kokio velnio aš su ja tiek trankiausi. Pats nesuprantu. Juk ji visai trenkta. Tos maikės su nykštukais, nagų lipdukai... Pakabukas ant Lui-vitono! O baisiausia tie jos: „einu pas nykštukus“ kiekvieną kartą susiruošus į tuliką. Ble kaip kokia dura, pastoviai kur nors bare garsiai pareiškia: „mažiuk pasėdėk minučiukę, aš einu pas nykštukus“. Ir nutipena savo mažomis kojytėmis, vizgindama uodegą. O aš kaip idiotas lieku sėdėt ir stebėt, kaip nuo aplinkinių staliukų chebra į mane vėpso ir paskui tarpusavį žvengia. Ir taip visada! Pas nykštukus. WTF? Kas blin šiais laikais sako: einu pas nykštukus? Ir dar garsiai prie visų. Nachui  sakyt, kad einu pas kažką, jeigu eini viso labo pamyžt? Kas tie nykštukai, tulikų magnatai? Jie ką okupavę visus tulikus ir turi blet jų leidimo prašyt? Reikėjo išdėt jai viską, tai vištai... stop! Taigi mes dėl to ir susipykom. Aš ją pasiunčiau apmyžt galvas visiems jos nykštukams... O ji... o ji išlėkė iš baro kaip įgelta. Ai tiesa, dar prie durų atsisukus kažką sušnyptė ir ranka sumojavo mano pusėn.  O aš pirštą prie smilkinio pasukiojau...
„Eina nachui! “: užsimiršęs vėl sėdausi ir antrasyk tvojau galva į skliautą virš manęs. Šį kartą dar stipriau. Kurį laiką gulėjau paslikas, beveik galėčiau prisiekti, kad mačiau žvaigždes, o gal netgi žvaigždynus... Mintys smegeninėje skriejo pašėlusiai lėtai, priešais laikrodžio rodyklę:
„Ta kalė mane prakeikė. Aš pas nykštukus. Man pizdiec... “
-Aš, nykštukas! - čaižus garsas priminė užstrigusią patefono plokštelę.
-Aš, nykštukas! - primygtinai nuskambėjo, jau gerokai arčiau manęs.
-Tu nykštukas, aš snieguolė- gyvenkime draugiškai, - lengvas smegenų sukrėtimas vis dar liūliavo mane.
-Aš, nykštukas! - šįkart prakeikta frazė įlėkė tiesiai į kairiąją ausį. Ir tuoj pat pasikartojo dešinėje.
-Aš, nykštukas! - cypė virš galvos, ant krūtinės, kelnių kišenėjė ir dar velniai žino kur. „Nykštukas.. tukas... tukas“: aidėjo viskas aplinkui. Tai varė mane iš proto. Garsas buvo toks šlykštus, kad mane pradėjo vėl pykinti. Bandžiau rankomis užsikišti ausis, bet tai nepadėjo. Man rodėsi, kad oras prasismelkė tuo nenusakomu, spiegiančiu riksmu ir jis skverbiasi į mane su kiekvienu kvėptelėjimu. Kūnas ėmė nevalingai drebėti. Pradėjau juoktis ir verkti tuo pačiu metu. Galop, ties visiška pamišimo riba, ėmiau klykti lyg skerdžiamas: „Aš, nykštukas! Aš, nykštukas! Aš, nykštukas... “  Ir atsijungiau.

Atsipeikėjau tebegulintis ant nugaros. Nors viduje kirbėjo jausmas, jog vis dar esu toje pačioje vietoje, aplinka atrodė pasikeitus. Skliautas virš galvos buvo gerokai aukščiau. Be to aš jį galėjau matyti. Pamažu atsisėdau. Dabar mačiau ne tik skliautą, bet ir sienas su padrikai išmėtytomis olomis, kuriose retkarčiais sužmėžuodavo kažkokios keistos žmogystos. Žvilgsniui nukrypus žemyn, kurį laiką spoksojau į savo kojas, kurios pasirodė keistai klišos bei įspraustos į dar keistesnį apavą. Tarp klišų kojų driekėsi kažkoks susiraizgęs plaukų kūšys. Negrabiai pastvėriau tą šlykštynę  ir jau norėjau mesti šalin kai, savo siaubui, pamačiau, kad tai kabo tiesiai man po smakru:
“Nu pizdiec.  Aš, nykštukas! ”