Senamiesčio ritmu ji nusišypso kukliai
Skardiniam stogui, šimtamečiams kaminams,
Idilę jaukią pertraukia mašinos pypsniai,
Turistų juokas... stoja vėl tyla ilgam.
Neužsibūna net praeivių siluetai,
Išdyla pėdsakai nuo grindinio akmens,
O miesto laikrodžiai kartu tolygiai tiksi
Gilios vienatvės popietę, kad net graudens.
Ji balkone, parimus rankom ant turėklų,
Lengvai flirtuoja su balandžiais ir antenom,
Nejučiomis įsliūkina pilka katė
Ir prisiglaudus miaukia... miaukia ne į temą.
jūs atsiprašėte, nereikėjo. patikslinsiu ką turėjau omenyje čia ir kitur.
ne, nesijaučiu įžeista, jūs to nepajėgus padaryti, tiesiog man gaila,kad šioje terpėje nėra žmonių galinčių tarti bent jkiek apgalvotesnį ar logiškai pagrįstesnį žodį.
tamstos vertinimai pažole slenka ir iki manęs nepakyla.
aš jums pademonstravau savo komentaru ką manau apie a la poetinius bandymus kai jau pirma eilėraštinio teksto frazė yra supernuvalkiota ir supernetinkama.
1 ritmas yra šokio arba mergaičių priemonė užrašyti eilutėmis tekstui kuriuo faktiškai nepasakoma niekas, vyrui apskritai taip rašyti galėtų būti gėda. bet jei esi rašykas tai prestižas. ar ne taip
maniau valkiojate akademiko vardą.
Iš tikro įmanoma pamatyti katę ant įkaitusio skardinio stogo. Kartais susidaro netikęs įspūdis, lyg eilutes vežiotų visagalis rimas, o ne mintis! Pvz.: akmens - graudens. Pakeisčiau į graudu ir kvit.
Ji balkone, parimus rankom ant turėklų,
Lengvai flirtuoja su balandžiais ir antenom
----------------------------------------
Labiausiai įstrigo, žinok.