kruvinas asfaltas
po chrizantemomis ir ugnelėmis,
duetu, kuris liūdnai smuikuoja rudenį.
ar jis kada nusiplaus
vaiko pėdoms tapsint per nematomą?
gal tik pavasario žiedų kekėms
lėtai drimbant ant plaukų ir blakstienų
nebe visiems primins vien tik sniegą,
tas gražusis kritimas ir paukščių orkestrai
užtildys atminties plokšteles mūsų galvose,
suaugusiųjų, kurie gali ištverti ir vaikų,
kuriems geriau nežinoti. užsimirš ir išblykš,
trumpam taps nematomi pėdsakai
palikti vos ne ant kiekvieno šaligatvio,
asfalto atlaužos dar tebesančios darnoje,
o žmogaus jau nebe. smurto ir mirties pėdsakai,
kuriuos galų gale teks parodyti
savo vaikams, nes nebeuždengsi akių
prieš susiliejusį gėlyną, neberasi nė pėdos
pėdai pastatyti tarp kraujo aguonų,
pasėtų vaikų tapusių žvėrimis.
mūsų vaikai taps.
jei nesustosime.
Vaikai savo mažomis pėdutėmis dažnai sugeba kruvinai širdį pritapnoti. Kai kada likimas, kai kada patys. Paskutinė eilutė (gal be reikalo?) moralizuojančiai nuskamba, nors gali būti ir tiesioginio veiksmo (stabdžio pėdalo spaudimo) raginimas. Na ir tas motyvas "raudona ant monochromo" lyg panešiotas. Bet jautriai, su įtampa ir ne tiesmukai perteikta. Ir yra vietelių labai man (drimbančios žiedų kekės, pvz). 4+
Na taip, aš irgi galvoju, kad čia tikras mėšlas:D Šituo klausimu mūsų nuomonės visiškai sutampa, gerbiamoji Gunta.
Kitu ne. kitu visiškai ne, nes pakalbėjot kaip...na geriau susilaikysiu nuo komentarų apie asmenį, šiuokart vansi:D
Tik, kad suprastumėt kaip nusikalbėjot į lankas su tuo televizoriaus žiūrėjimu ir visu kitu, pasakysiu, kad čia nėra nei jokio televizijos žiūrėjimo, nei kažkokio tai idėjos pasiėmimo iš kažkur. Tiesiog dabar kiekvieną dieną turim praeiti pro ant šaligatvio degančias žvakutes ir chrizantemas, ir kiekvieną kartą suspaudžia širdį, nes ta mirtis tokia...kokios tikrai galėjo nebūti...tiesiog turėjo nebūti. Bet yra. Ką bepadarysi, yra ir tiek, ir praeiti turi, ir visą gyvenimą turėsi praeidinėti pro tą vietą, taip kad...neusikaltau jokiu televizoriaus žiūrėjimu, nes dabar beveik neturiu laiko net žinioms, nebent Internams:D Ir nebuvo jokios idėjos čia, tiesiog spontaniškas išsisakymas, kurio, sutinku, tikrai nereikėjo čia, tokioje šventoje vietoje, kurioje rašytojai deda savo kūrinius, jau tu man atleisk arba neatleisk, kaip sau nori, Guntele,...kai dabar ką tik vėl atėjau pro tą vietą, tai man kažkaip visiškai ir vienodai, ar tu atleisi, ar ne, net galiu paprastai, visiškai be jokių emocijų burbtelėti - gali daryti ką tik nori, smerkti mane dėl tokių išsisakymų, svaičioti apie tai, kad jie iš televizoriaus ar dar kokios velnio šiknos, atleisti man tą tiesiog neatleistiną susigalvojimą kažką tai parašyti tokioje svetainėje, kurioje ir tu talpini savo stulbinačiai genialius kūrinius, arba tiesiog susikišti sau šiknon tą atleidimą, man visiškai vienodai. Tai tiek.
ką tik perskaičiau apie aguonas, bet jos ten tik priemonė, greičiau apie atgailą, kuri labai sunki, trumpas tas tekstas, bet sustyguotas ne taip kaip čia, čia tai bent bazaras, ten filosofinis,va Rubajatas eina jam, (Omaro Chajamo) ir Maironis, ir amžiai (100 metų vienas amžius - dabar toksai amžius, kompiuteriai technologijos, prekyba žmonėmis ir ginklais, egzotinių gyvūnų prekyba, na o pinigai visada dievu buvo dominuojančiai - kolektyviniai žmonijos sąmonei, dar į aukštesnį lygį neperėjo, bet nebuvo tokių technologijų, tačiau visada tarnavo žmonės pinigams... todėl ir korupcija visur. ŽODŽU čia rašyčiau tik du, ką ir padarysiu.) čia bazaras, ir lėkštas, paviršutiniškas toks, su netinkančiu kūrybai ir poezijai pablebenimu, bla bla bla, bla bla bla, pamoralizavimu tokiu bobutišku, kuri jokio supratimo neturi, prisiklausė teliko, dar kokių laikraščių paskaitė ir dedasi suprantanti, taip nuobodžiai - ne ne, ne kūryba, ne poezija, bazaras ir tiek. jums +2 ir vos vos. (o va rašo daug, nes jūsų statusas - bet tai korupcinės dvasios požiūris. nevertas daugiau, tik dviejų, o iš kur idėją gavot?.. o va anam dabar nueisiu ir 5 parašysiu. (būč parašius 4 - bet kad čia vos ne penki, tai Sizifui penki.)
Artėja Vėlinės ir Autorė prabildama eilėraščio žodžiais paskatina ne vien kraupiems tragedijų prisiminimams, bet ir pamąstymams kur einame, kaip auklėjam savo vaikus.Užburtas ratas čia ir perkirsti jį turime mes patys ir nelaukiant. Tekstas aiškus ir gilus. Jau pirmos dvi eilutės skaitytoją pastato į startą pamąstymui. IŠpildymo stilius sunkokas, bet gal čia ir tinka. 5