Yko

1.

Ar tai pelė? Edgaras linktelėjo sau, tarsi atsakydamas teigiamai. Garsas panašus į smulkius pelės dantukus dorojančius sudžiūvusio tinko sieną. Bet kodėl pelė? Tada švelnus skausmas pakilo nuo saulės rezginio iki kaklo. 
Tai visai ne pelės dantų skrebėjimas, po galais, tai tatuiruočių mašinėlė caksi jo kairėje rankoje, nedidele adatėle kaldama rėžius kliento odoje. Edgarui atrodė, jog buvo užmigęs, gal sekundei, gal dviem, tiesiog atsijungė, o dabar vėl sugrįžo. Tik  kodėl jį sugriebė toks skausmo priepuolis?
Jis pažvelgė žemyn: marškinėliai trumpomis rankovėmis, ant kurių puikavosi keistasis Merlinas Mensonas, sunkėsi kraujo srovelėmis.
- Ar matei ten ką nors? – Edgaras krūptelėjo, mašinėlė iškrito iš rankų ir iškart nutilo. Jo klientas atrodė išvargęs, lyg ką tik būtų sukęs ratus aplink stadioną, kol galiausiai neteko jėgų ir susmuko į krėslą pailsėti. Bet juk prieš sekundę jis tiesiog snaudė nė kiek nereaguodamas į adatos dūrius?
- Tu mane paskerdei, šunsnuki? – Edgaras pašoko nuo kėdės, susvyravo, bet ant kojų išsilaikė. Klientas neigiamai pasukiojo galvą į šalis.
- Niekada nieko neklausiau: ar jie ką nors mato ten? Dabar suprantu, kad nieko. Privalai užspausti žaizdą, nuo tokios galima gan greit nukraujuoti, štai imk, mano megztinį. - Klientas ištiesė jam vilnonių siūlų apdarą. Edgaras žengė žingsnį atgal ir sušvokštė:
- Nekišk jo man. Pats susitvarkysiu. Nejudėk... tu mane paskerdei, gyvulį. - Drebančiomis rankomis džinsų kišenėje surado mobilųjį, surinko šimtas dvylika.
- Nepaskerdžiau.
Edgaras išgirdo merginos balsą, mėgino atsakyti, bet vietoje aiškių žodžių tik suvapėjo, o gal suinkštė. Tatuiruočių salono vidus kiek pritemo, vaizdas ėmė raibuliuoti, vaikinas jautė vis augantį silpnumą. Jo klientas atsistojo, užsimetė ir užsisagstė marškinius. Po to vėl paėmė spalvotą megztinį ir priėjo artyn. Edgaras dar suvokė, jog krenta, jog jį pagauna klientas, švelniai nuleidžia ant kietų, medinių salono grindų, prispaudžia apdarą prie jo krūtinės, iš rankos ištraukia telefoną ir aidu gaudžiančiu balsu atsako:
- Įvyko nelaimingas atsitikimas...

2.
- Ar turi vardą? – Užduodamas pirmą klausymą įtariamajam tardytojas Faustas galvojo apie alumi užpildytą bokalo erdvę ir apie tai, kaip jis nuo viršaus nupučia karčių putų plunksnas, o po to godžiai malšina troškulį. Tardymo izoliatoriaus rūsys buvo įgrisęs iki gyvo kaulo.
- Tikro vardo neturiu.
Faustas atsistojo ir pažvelgė į savo atvaizdą  veidrodyje. Žinojo, jog kitoje stiklo pusėje tardymo kameros vidų stebi naktinės pamainos seržantas. Pamojavo ranka: tai buvo sutartas ženklas išjunkti stebėjimo kameras. Įtariamasis spinduliavo priešprieša, gan tvirta ir šalta. Tai vertė manyti, jog naktis bus ilga ir alaus teks palaukti.
- Prieš mėnesį viename senamiesčio pastatų radome moteriškę. Senutei kažkas su žvėriška jėga nutraukė kairę ranką. Vargšė mirė nuo šoko, o gal tiesiog nukraujavo. Kad ir kas tai padarė... žodžiu gyvulys su savimi pasiėmė ir galūnę. Dar po dviejų savaičių apšvarinamas lombardas, prie Aušros vartų. Jokių įsilaužimo žymių. Profesionalus darbas. O šiandien tu pripjauni vieną geriausių tatuiruočių meistrų sostinėje ir atsiduri Šešto Skyriaus rūsyje. Žinai kodėl?
- Senolės bute ir ant lombardo seifo radote mano pirštų antspaudus? – Vaikio balse jokio jaudulio, nieko, tik paprastas atsakymas klausymu į klausymą.
Faustas kiek nustebo, tikėjosi, jog vaikis mėgins išsisukinėti. Bet... Pareigūnas tardymo kambaryje buvo praleidęs šimtus, gal tūkstančius valandų. Jis tiesiog užuosdavo suimtųjų nuotaiką, tai išduodavo jų elgsena, pirmi ištarti žodžiai, apranga, nervinis rankų drebulys. Faustas beveik neklysdavo manydamas, kuris iš priešais sėdinčių meluoja ar sako tiesą. Bet kitoje stalo pusėje įsitaisęs vaikinas lyg neturėjo to atviro spindesio, kurį paprastai skleidžia į bėdą pakliuvęs žmogus. Jis apskritai nieko neturėjo, tarsi buvo kažkur toli ir nė neketino sugrįžti.
- Sakai: neturi vardo? Tikro? O tėvus? – Klausimai apie gimdytojus, kai kuriems įtariamiesiems sukeldavo melancholiškų jausmų antplūdį ir jie lyg suskysdavo.
- Mama mirė mane gimdydama. - Vaikis išliko ramus. Lyg iš rytinio laikraščio cituotų televizijos programą. – Niekas jos nepažinojo. Ji pasirodė čigonų tabore vidurnaktį. Tiesiog atsigulė vidury dulkėto kelio ir pradėjo staugti. Man pasakojo, jog kai pasirodžiau... Mama maldavo čigonų, jog mane užkastų gyvą, drauge su ja. Vis kartojo, jog sergu, ir galiu užkrėsti kitus.
- Tai tave užaugino čigonai? - Faustas galėjo patikėti tuo, kad romų bendruomenė priglaudė naujagimį, apie tai nieko nepranešusi valdžiai, bet kad motina įkalbinėtų nužudyti kūdikį, patikėti buvo sunkoka. Žinoma, pasitaiko visko.
- Nežinau kaip jie mane augino kol buvau kūdikis. Pirmas prisiminimas iš vaikystės: rausvas smėlis, toks rausvas kaip Marso kanjonuose, tylu, absoliuti ramybė, virš galvos šimtai, gal tūkstančiai mėnulių, o gal asteroidų, bet jie nejuda, tik skleidžia melsvą šviesą, šaltą, po galais, aš jaučiu tą sumautą šaltį, dangus irgi melsvas, bet ne toks kokį jį paprastai matai dieną, tai greičiau primena ledą, per kurį sklinda saulės spinduliai... – Vaikis nutilo ir primerkė akių vokus, tarsi mėgindamas atgaminti praeities įvykius kiek galima ryškiau. - Po to viskas lyg išnyksta, matau virš savęs palinkusią moterį, jos veidas lyg subadytas durtuvu, gal peiliu, tikrai nežinau kuo.
Tardytojas atsilošė kėdėje.
- Ar tą moterį kažkas užpuolė? – Paklausė, jausdamas kaip kyla susierzinimas, o tai buvo negerai, Faustas paskutiniu metu sunkiai valdėsi.
- Ne...  iš vėlesnių laikų prisimenu gardą, suręstą, suvirintą iš geležinių virbų, audeklą, kuriuo tas gardas būdavo užklojamas dieną, tai rausvas, plonas kilimas, išsiuvinėtas žirgų ir laužų ornamentais. Romai laikė mane garde, jie niekada su manimi nekalbėdavo, bet duodavo maisto ir vandens.
- Kodėl čigonai laikė tave už grotų? – Faustas trynė krumplius, taip norėjosi paleisti kumščius į darbą.
- Iš jų kalbų supratu, kad jie laiko mane Yko.
- Yko?
- Taip. Tai vieta, kurioje viskas prasideda. Sakydamas – viskas – tai ir turiu galvoje, tai dangaus kūnai, saulės, juodosios skylės, skruzdės, žuvys, žinduoliai, tamsa, jausmai, šviesa... Yko, tai gimda, kurioje bręsta, vystosi tikrovė.
- Na, jei tu kažkoks sumautas Yko, vaiki? Tada čigonai būtų tau sukalę paauksuotą sostą, o aukso jie turi ir nemažai. Bet surentė jie kiaulėms skirtą gardą, kuriame tave laikė kaip gyvulį. – Faustas atsistojo, pradėjo mankštinti raumenis, stebėjimo kameros išjungtos, naktinės pamainos seržantas taip pat nori poilsio, o ne klausyti pasakų apie Yko.
- Iki gardo... mirė trys jaunos moterys, kurios laikė mane ant rankų, jos nukraujavo nuo žaizdų, atsiradusių nežinia iš kur.
Na to jau užteks, užteks tyčiotis  ir...
Faustas jau buvo nusitaikęs į vaikino krūtinę, kai išgirdo beldimą į panoraminio stiklo stačiakampį.
- Sėdėk ir nejudėk, Yko. Kai grįšiu, pokalbį pradėsim iš naujo.
- Gerai.
3.
Seržantas lyg norėdamas atsiprašyti mandagiai užsidengė delnu burną ir atsikosėjo.
- Augi, po galais, tu ne laiku įlindai, po dviejų minučių sumautas šunsnukis būtų prisipažinęs. Kas nutiko?
- Iš laboratorijos atėjo įtariamojo kraujo tyrimo rezultatai.
- Ir?
- Jis švarus. Nei narkotikų, nei alkoholio. – Seržantas dar syk kostelėjo.
- Na gerai, vadinasi jis pasakoja nesąmones norėdamas įtikinti mus, jog yra trenktas, nepakaltinamas. Bet tą jau spręsti ne mums. Dar kažkas?
- Na yra šiokia tokia bėda.
- Klok.
- Dirbu čia jau dvidešimt metų. Neprisimenu kada tai nutiko, gal prieš prieš penkiolika, gal dar seniau. Bet... gerai prisimenu, jog čigonų tabore nuo žaizdų nukraujavo trys jaunos merginos, visos turėjo kūdikius. Jokio nusikaltimo įrankio, jokio įtariamojo... bylos neišaiškintos, užkastos kažkur archyve.
Faustas atsisuko į tardymo kameros panoraminį stiklą. Yko sėdėjo nejudėdamas, užsimerkęs.
- Gerai. Pažaisiu su juo... tegul išsipasakoja, bet tik tiek. Girdėjai kada apie Yko?
- Ne.
4.
- Kiek laiko gyvenai garde? – Faustas jautėsi pasimetęs. Jei Yko švarus nuo narkotikų, jo pasakojimas nėra haliucinacijos. Tada kas tai? Vaidyba? Keisčiausia buvo tai, jog tardytojo patirtis lyg pasityčiodama erzinančiai kartojo: Yko tiki savo žodžiais.
- Negaliu tiksliai pasakyti, bet jiems teko tris kartus keisti gardą, į didesnį, kad turėčiau vietos pasimankštinti, pasivaikščioti. Romai suvirindavo naują, sustatydavo gardus vieną priešais kitą, lazdomis mane priversdavo pereiti į naują kambarį, tada užverdavo vartus ir pakabindavo spyną. Spėju, jog penkiolika, gal daugiau metų. – Kodėl jis tai pasakoja taip užtikrintai?
- Kaip iš ten pabėgai? Juk jie tavęs nebūtų paleidę šiaip sau.
- Kartą pakilo uždanga ir aš pamačiau mergaitę. Tikriausiai Ala tiesiog buvo smalsus vaikas. Ji paklausė ar aš esu Yko? Atsakiau teigiamai. Ji tapo mano draugė, papasakojo apie pasaulį, kuris egzistuoja anapus grotų, apie pastatus, apie miestus, laivus ir jūras, miškus, ežerus, žvaigždes. O aš, savo ruožtu jai išklojau kaip patenku ten, kur yra Yko.
- Ir kaip tu ten patenki? – Absurdas, kodėl tu šito klausi?
- Dažniausiai, tas nutikdavo man gulint, garsai prislopdavo, gal sulėtėdavo, gardo strypai, kilimas apsitraukdavo rūdimis, kol galiausiai pavirsdavo dulkėmis, virš manęs nusidriekdavo ledinis dangus, asteroidai, mėnuliai, pats stovėdavau rausvo smėlio dykumoje, kaustomas tokio šalčio, kokio niekada nejutau garde. Ten... jausdavau, jog esu ne vienas, jausdavau kažką nepaaiškinamo, galiu prisiekti, jog atrodydavo, kad visas Yko pasaulis skyla į milijardus dalių, lyg išteka į nesuvokiamus erdvės plotus. O tas nematomas, bet tikrai egzistuojantis padaras, tarsi stumdo Yko.
- Ala tave išleido? – Faustas atlaisvino marškinių apykaklę.
- Taip, ji davė man savo tėvo rūbus, truputi pinigų ir paaiškino kam jie skirti.
- Taigi, tu pabėgai, pirmą syk atsidūrei pasaulyje, kurio niekada nematei? Be dokumentų, be supratimo kur šiaurė, o kur vakarai, apie civilizaciją tau buvo užsiminusi tik Alą? Kaip išgyvenai tarp mūsų? A?
- Buvo keista. – Yko pirmą syk pakeitė veido mimiką: nusišypsojo. – Mane tiesiog traiškė erdvės begalybė, gulėjau kažkur vidury laukų ir ašarodamas stebėjau žvaigždes, mėginau jas skaičiuoti, bet pasidaviau, paukščių takas, Trys Šienpjoviai, Didieji ir Mažieji Grįžulo ratai, palydovai, meteoritai, man svaigo galva, bet ryte, pakilus saulei... aš apakau. Niekada lyg tol nebuvau regėjęs tokio ryškumo. Tada suvokiau, jog pats pasaulis, visata, jei ir atskilo nuo Yko, tai savo grožiu ir platybėmis, aplenkė savo ištakas, kaip ir kūdikis pabėgęs iš gimdos, išauga, įgauna mąstymo įgūdžių ir nebeprisimena Yko sienų, vandenų.
- O kada atsidūrei tarp žmonių? Kas nutiko tada?
Faustas vis labiau grimzdo į nuojautos gniaužtus, kuri tiesiog rėkė: Yko nemeluoja, bent jau jis tuo visu tiki.
- Pradžia buvo sunki. Apėmė keisti jausmai, nesuvokiau kas dedasi aplink. Bet iš Alos pasakojimų buvau kai kam pasiruošęs: gal ir atrodžiau keistai, bet ypatingai iš masių neišsiskirdavau.
- Iš ko gyvenai?
- Aš kartais, nuklysdavau pas Yko, bet to niekas nepastebėdavo, visas pasaulis virsdavo rūdijančiu, mirštančiu kauburiu, o man grįžus, vėl imdavo judėti lapai ir medžių šakos, gyvūnai, automobiliai. Svarbiausia, man nykstant į Yko, būdavo neliesti niekieno kūno, bet jei tik kas būdavo šale ir sustingdavo rūdžių apnašose, turėdavau kelias sekundes, kartais akimirką, kad iš kišenės kažkam ištraukčiau piniginę, nusegčiau laikrodį, numaučiau žiedą. O daiktus, vogtus daiktus... parduodavau lombarde ties Aušros vartais.
- O senutė? Kodėl taip bjauriai su ja pasielgei? – Na va, vaikis pratrūko, tuoj Yko viską išklos.
- Saugojausi, neturėjau dokumentų, bet dažnai keisdavau gyvenamą vietą, maža kas galėjo nutikti. Mokėdavau grynais, kelis mėnesius į priekį, po to išnykdavau niekam nieko nepranešęs. Taip atsidūriau Elenos bendrabutyje. Kai su ja kalbėjausi, nieko įtartino nepastebėjau, tik daugybė įvairiaspalvių sagių jos plaukuose atrodė keistai. Išnuomotas kambarys buvo nedidelis, bet turėjo didelį langą į Vokiečių gatvę. O virš dvigulės lovos kabėjo vaško kreidutėmis nutapytas paveikslas... Smėlio laikrodis, jo centre lyg spindėjo saulė, o kolbose sukosi planetos. Viršutinėje kolboje jos rikiavosi įprasta tvarka: Merkurijus, Venera, Žemė, Marsas ir kitos. Bet apatinėje kolboje išsidėstymo tvarka buvo kita: Neptūnas, Uranas, Saturnas. 
- Tas paveiksliukas buvo kažko vertas? Bandei jį nušvilpti? Senutė tave pagavo, tai nuplėšei jai ranką ir palikai mirti?
- Ne. Rytais Elenos bendrabutyje jausdavausi prastai, galvojau, gal sergu, savaitę negalėjau pakilti iš patalų. Nekarščiavau, bet vos galėjau pajudėti. Naktimis pradėjo kankinti vienas ir tas pats košmaras: matau senutę Eleną, ji stovi savo kambaryje, ima nuo galvos sagę ir deda ją į palubėje voro suverptą voratinklį. Sagė bematant virsta voragyviu, ir taip jos visos, netrukus ties lubomis knibžda šimtai vorų, Elena tiesia į juos ranką, rėkiu senutei, kad taip nedarytų, bet ranka dingsta vorų gniužule, o pats aš dūstu, negaliu ištarti nė žodžio. Nubundu krečiamas šiupo, lūpomis mėgindamas sugauti gurkšnį oro.
- Nesuprantu: kodėl ją nužudei? - Štai taip, Yko, dabar viskas.
- Sapnas buvo toks realus, kad pradėjau bijoti paties miego. Gulėjau lovoje ir paprasčiausiai stebėjau lubas. Tada nutiko kažkas keisto: vidurnaktį kambarys lyg nušvito. Iš pradžių pamaniau, jog kažkas žaidžia su prožektoriumi Vokiečių gatvėje, bet kai pakėliau akis, supratau: tai virš lovos kabantis paveikslas. Jame švietė saulė... tik ne tokia šviesa, kokią mes matome danguje, o ne. – Vaikinas sunkiai nurijo seiles. – Tai buvo ta pati šviesa, kuri tviska ledu Yko pasaulyje. Netrukus stiklinė kolba ir jame esančios planetos pradėjo suktis aplink ledinį švyturį, o iš jo, po akimirkos pradėjo lysti vorai, nuo kurių birėjo rūdys, jie šoko ant manęs ir ropojo į burną. Apimtas siaubo neįstengiau pajudėti. Jutau kaip tos bjaurybės lenda į mane... Tada prisiminiau Alos pasakojimą apie jos košmarus, ji sakė, kad jei sapnuose regi kažką baisus, kanda sau į lūpą. Taip ir padariau, suvariau dantis iki kraujo, burnoje šlykščiai sutraškėjo traiškomas voro kūnas. Skausmas suteikė kiek jėgų. Atsistojau lovoje ir nuplėšiau prakeiktą paveikslą nuo sienos. Tada išgirdau riksmą sklindantį iš kitos pusė pertvaros.
- Ir? - Faustas ragino vaikiną šiam nutilus.
- Išėjau į koridorių ir pabeldžiau į Elenos duris. Atsakas buvo sunki dejonė. Nuspaudžiau rankeną ir įėjau į vidų. Senutę radau kraujo klane, ji buvo be plaukų, Elenos gyvybė geso. Priėjau ir pasilenkęs paklausiau: kaip tu tai darai? Ką žinai apie Yko? Ji nusišypsojo ir atsakė: ten tikrai viskas gimsta, net visatos ar ūkai, tai centras, panašus į smėlio laikrodį, tik ten nėra laiko, bet nuo centro viskas driekiasi į skirtingas puses... Ji dar norėjo kažką ištarti, bet Elenos gyvybė užgeso.

Faustas po truputi pradėjo vėl mankštinti raumenis, užteks tų nesąmonių, vaikis tiesiog išmoko pasaką ir seką ją neblogiau nei maldą Koranui ištikimas piligrimas.

- Aišku, Yko. O kaip apšvarinai lombardą?
- Paprasta. Elenos bute ties lubomis buvo ne voratinklis, o toks pat paveikslas kaip ir virš mano lovos. Nukabinau jį ir kitą dieną nunešiau į lombardą. Tiesiog padovanojau jį savininkui. Šis pakabino piešinį virš seifo. Kodą žinojau senokai, kas kart parduodamas žiedus ar grandinėles pasitraukdavau į Yko, taip sugebėdavau įsiminti po vieną skaitmenį, savininkas, kaip ir tos aukos, kurias aš apvokdavau, nieko ir niekada nepastebėjo. Taigi,  grįžau į savo kambarį. Ilgai stovėjau priešais paveikslą, kol saulė vėl sutvisko lediniu švytėjimu, tada tiesiog žengiau į piešinio erdvę ir po akimirkos jau buvau Yko, pradžioje kur viskas gimsta. Už kelių žingsnių nuo manęs rūdyse mirgėjo lombardo salono vidus, teliko šokti į atsivėrusias duris ir pasiimti seifo turinį.
Faustas atsistojo, buvo nutaręs, kad smogs vaikiui tiesei į saulės rezginį, leis minutę ar dvi atsikvėpti ir pakartos smūgį.
Vėl pasigirdo beldimas į stiklą.
- Šunsnuki, kai grįšiu, tu pradėsi verkti ir papasakosi viską taip kaip buvo, be sumautų Yko ir čigonų.
- Gerai.
5.
Tardytojas užtrenkė duris ir pasuko raktą. Dabar klius ir naktinės pamainos seržantui.  Pasisuko į rūsį. Iškart pajuto kaip kūnų nubėga šiurpo bangos. Rūsys buvo tuščias. Na, ne visai: sienas, lubas, stalą, kompiuterį, grindis buvo nuklojąs nemenkas rūdžių sluoksnis.
- Kas per...?
Faustas žengė kelis žingsnius į priekį. Nuo batų į šalis bangomis vilnijo rūdys.
- Augi?
Tardytojas krūptelėjąs pašoko. Jį išgąsdino beldimas į stiklą, tik dabar iš kitos, veidrodinės pusės. Panoraminį vaizdą dengė rūdys. Priėjęs Faustas stuktelėjo į stiklą ir dulkės nuslydo žemyn. Yko stovėjo prie pat veidrodžio. Be marškinių.
- Paskambink jam. Paskambink naktinės pamainos seržantui.
Faustas išsitraukė mobilųjį telefoną, adresų kortelėje surado kolegos numerį. Nuspaudė kvietimą...
6.
Seržantas nieko nematė aplink, gniuždanti tamsa supo jį visą. Pradžioje pamanė, jog rūsyje dingo elektra. Bet po akimirkos pajuto skausmą nugaroje. Suvokė, jog jį tarsi kas dalgio ašmenimis perskrodė. Netrukus išgirdo jūros ošimą, pušų šlamesį ir telefono skambesį.
- Klausau?
- Augi, kur pradingai?
- Aš... aš prie jūros, Faustai. Nežinau kaip... nugaroje žaizda.
Faustas dabar žvelgė į Yko tatuiruotę: smėlio laikrodis, kurio centre saulė, kolbose planetos.
- Jis Klaipėdoje, pušyne ties vartais į jūrą. Ten kur bangolaužiai... jam prireiks medikų pagalbos. – Yko kalbėjo ramiai.
- Faustai, čia tas sumautas piešinys ant pušies... aš nieko nesuprantu.
- Iškviesiu tau pagalbą.
Faustas išjungė telefoną, galvoje ūžė panika ir chaosas. Yko krūtinės tatuiruotėje saulė pamažu švito lediniu blizgesiu. Tik tada tardytojui grįžo mąstymo likučiai: Yko stovi prieš veidrodį ir jei jo beprotiškame pasakojime bent kiek tiesos, po sekundės kitos jis... išnyks?
- Ne, nesąmonė. – Užstaugė tardytojas. Griebėsi ginklo.. Tačiau kai pakėlė akis, Yko kitoje stiklo pusėje jau nebuvo, tik rūdys, it snaigės vingiavo žemyn.
7.
Kažkur tarp Lnkijos ir Vokietijos...
Stasys nemėgo imti pakeleivių. Bet nuovargis pradėjo stumti miego pusėn, todėl kai pakelėje pastebėjo vaikiną su turisto kuprine iškart sustojo. Pakalbės su nepažystamuoju, gal miegai išsilakstys.
- Kur keliauji?
- Bet kur, noriu daug ką pamatyti.
- Aišku... studentas? Panašus į menininką?
- Mokausi piešti. Turiu eskizą.
- Parodyk. Saulės laikrodis ir planėtos?
- Kai ištobulinsiu ranką. Imsiuos grafyti ant sienos, paliksiu tokį savo ženklą kiekviename mieste, kuriame tik apsilankysiu.

Pabaiga