Legenda apie žmogų, kuris, nors ir padurtas, ėjo toliau

Tai nutiko Vilko Ašaros miške. Tamsią ir lietingą naktį, kai aplink kelių mylių spindulių nesusidurtum nė su menkiausia gyvybe. Rodos, miško žvėrys tą naktį tiesiog išgaravo kartu su rūku, kylančiu nuo žemės, ir liko tik du žmonės visiškai nepritampantys prie šios vietos tokį vėlyvą metą per tokią stiprią audrą. Aikštelėje, apšviestoje mėnesienos, šmėžuoja du siluetai, kupini sudėtingų jausmų vienas kitam. Kažkada jie mylėjo vienas kitą. Kažkada vienas buvo pasiryžęs paaukoti viską vardan kito. Jų gyvenimai pasisuko pačia liūdniausia linkme, kokia tik gali ištikti du įsimylėjėlius. Ji nebenorėjo būti su juo. Jis vis dar troško būti su ja. Juos iš skyrė žiauri praraja, kurios meilė negalėjo užpildyti. Ji žinojo, jog nėra kito kelio, tik užbaigti kančias. Ji nujautė, jog juos išskirti galinti tik mirtis - jo jausmai vis dar buvo per tvirti ir per akli paprastam išsiskyrimui. Ji negalėjo jam atleisti.
Mažytė miško aikštelė. Jis klupi ant kelių ir žvelgdamas nebyliu žvilgsniu į ją skęsta lietuje.
- Kodėl paprasčiausiai negali manęs paleisti? – ji smerkiančiai veria klūpintį ant žemės siluetą.
- ... – silueto žvilgsnis nenukrypsta nuo jos nė sekundei, po kiek laiko prabyla, - Juk žinai, jog niekad tavęs neišsižadėsiu, kad ir ką bedarytum, kad ir kur beeitum. Tai, kas nutiko, buvo mūsų abiejų kaltė.
- Tikrai?.. – akimirką ji prityla, kol suima save į rankas ir ryžtasi. – Vadinasi, mes abu pasirinkome, kas mums geriausia. Negaliu sau to atleisti, bet nėra kitos išeities. Per daug gerai tave pažįstu – tu nepasiduosi, nenurimsi, nepamirši manęs. Atleisk, bet darau tai dėl mūsų abiejų.

Iš lietpalčio kišenės ji išsitraukia lenktą peilį ir staigiu mostu suvaro ant žemės klūpinčiam siluetui į paširdžius.

- Aš vis dar tave myliu!.. – iš skausmo suprunkščia jis.
- Prašau, nekalbėk daugiau. Paleisk... – bando atitraukti jo ranką nuo savosios, kuria nuteka plona kraujo srovelė.
- Aš tau atleidžiu...
- Paleisk mane, - krato jo ranką, tuo tarpu mažyčiai kraujo lašeliai sunkiasi į jos lietpaltį.
- Niekados.
- Tu pats pasirinkai šį kelią. Kito paprasčiausiai nebuvo.
- Žinau. Aš tau atleidžiu.
Ji atrodė sutrikusi, akimirką netgi pamišusi suvokdama, ką padarė. Galėjo teisinti save visą likusį gyvenimą, tačiau su kiekviena sekunde jai darėsi vis sunkiau stebėti, kaip jos mylimasis pamažu keliauja susitikti su amžinybe.
- Sudieu... – sukiodama galvą į šalis tarsi neigtų, ką prieš sekundę padarė, ji bando atsisveikinti.
- Sudieu, – jis pagaliau paleidžia jos ranką griebdamas už žaizdos.

Kai jis galiausiai susmuko ir pargriuvo ant šono, ji pasilenkė ir atsargiai ištraukė ašmenis iš žaizdos idant anas ilgai nesikankintų. Stambūs raudoni lašai ištikšta ant šlapios žolės. Drėgname ore pasklinda kraujo kvapas. Ji gailiai pravirksta ir apsisukusi tekina pradingsta prieblandoje paskendusioje proskynoje. Jis žvelgia į tą pusę, kur paskutinį kartą regėjo jos rausvus plaukus paskęstančius nakties šešėliuose.
- Aš tau atleidžiu...

Jis nenorėjo mirti. Nors ir išduotas, norėjo dar kartą ją pamatyti. Norėjo, jog paskutinis dalykas, kurį patirs prieš mirtį, būtų jos bučinys. Tvirtai spaudžia žaizdą. Skausmas, regis, skamba lyg tolimas aidas galvoje. Paprasčiausiai jo nejaučia. Per daug minčių ir sielos skausmo užgožia tokį menką dalyką kaip kūnas. Nežinia, kiek laiko taip pragulėjo. Baigia lyti, aplink jį pamažu ima raudonuoti žemė. Tolumoje pasigirsta vilko kauksmas. Tai miško globėjas Šešėlio Pėda. Jo karalystėje pradvelkė mirties gūsis. Šešėlio Pėdos akys sužiba kaskart jam prabėgant pro mėnesienos apšviestas miško properšas. Gilus gyvūno alsavimas užpildo miško tylą. Kraujo kvapas, patikimiausias Šešėlio Pėdos vedlys, niekuomet nemeluoja. Kažkam liko visai nedaug. Alkį sutramdo smalsumas. Kas tokią atgrasią naktį atkeliavo čia numirti? Sidabro kailis, raumeningos letenos, iš jų išlendantys nagai, galintys padaryti nemažiau žalos nei sniego baltumo iltys lyg Šešėlio Pėda būtų atkeliavęs iš senųjų mitų apie Miško Dvasią, kuri gyvena čia jau tūkstančius metų persikūnydama iš vieno vilko į kitą.
Šešėlio Pėda atpažįsta žmogaus kvapą. Ūmai pribėga tą vietą, kurioje žolėse parvirtęs ant šono guli bejėgis sutvėrimas. Kažkada toks grėsmingas ir paslaptingas padaras Šešėlio Pėdai  dabar sukėlė prieštaringus jausmus. Jis prisiminė nuodėmingą žmonių prigimtį. Vieni mišką ir jame klestinčią gyvybę saugojo ir garbino, kiti ateidavo jos pasiimti. Kuris iš jų - nelaimėlis ant žemės, Šešėlio Pėda negali taip paprastai atspėti. Lėtai jis atkiūtina prie žmogaus uostinėdamas aplinkui, ar nėra nieko daugiau, ko galėjo nepastebėti. Jis nešiojo savyje išminties dovaną. Kiti miško vilkai pripažino Šešėlio Pėdą jų genties vadu – net ir patys aršiausi rodė pagarbą šio vilko gudrumui ir instinktams.
- Ar atėjai manęs pasiimti, Miško Dvasia? – netikėtai prabyla mirštantis siluetas.
Vilkas sustoja įsižiūrėdamas:  žmogus jo dar nemato, bet jaučia, jog kažkas yra šalia.
- Viskas gerai, Dvasia... Aš pasiruošęs. Daryk, ką privalai.
Pėda smalsiai pakreipia galvą švelniai suurgzdamas. Įsitikinęs, kad saugu, prisėlina kiek arčiau, kol snukiu beveik liečia kruviną paslaptingojo žmogaus ranką.
- Tai štai kaip tu atrodai! Atrodai nuostabiai... Mano mama pasakodavo apie tave legendas... Kad esi nuostabaus grožio vilkas, kurio akys žiba kaip žvaigždės naktyje, o kailio žvilgesys lyg aksomo... Tavo iltys lyg žiemos sniegas, o nagai lyg maži durklai, kurie negailestingi tiems, kurie užrūstina tave... Tu saugai Vilko Ašarą nuo blogio jėgų ir lydi tuos, kurie yra pasiklydę. Šiąnakt pasiklydau, bet nebegaliu sugrįžti. Tad nedelsk... Padėk man nusiraminti.
Iš Šešėlio Pėdos šnervių kyla garai. Dar kiek padvejojęs įsidrąsina prieiti visai šalia žmogaus. Lyžteli išsigandusį prakaito išpiltą veidą, kuris pamažu nurimsta.
- Kodėl... – siluetas ant žemės negali suprasti. – Kodėl delsi?..
Šešėlio Pėda atsitūpia šalia skaitydamas nelaimėliui iš akių:
- Žmogaus vardas - Rodas. Medkirtys Bišopas atsivesdavo mažylį Rodą į šį mišką. Rodo gentis išgelbėjo mūsų ir kitas miško gentis nuo ugnies demonų. Amžinai liksime Rodo genčiai dėkingi.
- Taip, tai aš... Mano tėvas mylėjo šį mišką beveik kaip mane patį... Mes mylėjome tave, Miško Dvasia, - sušvokščia iš skausmo Rodas.
- Esi šio miško vaikas, kaip aš ir mano tėvas Karingoji Iltis ir jo protėviai. Negaliu išpildyti, ko geidžia žmogus. Rodas šiame pasaulyje yra daugiau nei dvasių.. Negaliu vesti Rodo ten, kur jam dar ne vieta būti.

Rodas atitraukia ranką nuo žaizdos ir ima lėtai glostyti Šešėlio Pėdą:
- Kodėl tuomet atėjai?
- Nes pajutau, jog žmogui manęs reikia, - atsako Pėda kraipydamas ausis, sekdamas aplinkos garsus. -Atėjau tam, kad išvesčiau tave iš tamsos.
- Bet man jau nieko nebereikia, – liūdnai nusisuka į žemę Rodas.
- Kas su tavimi taip pasielgė? Tai buvo kitas žmogus, ar ne? – piktai suurzgia Šešėlio Pėda. - Niekingas žmogus!
- Ji ne niekinga... Ji padarė tai... iš meilės ir sielvarto.
- Tavo patelė tave išdavė. Vilkai neišduoda vieni kitų, kad ir kas benutiktų, - linktelėjo galva žvelgdamas į miško gilumą.
- Taip, bet aš jai atleidau. Tu nežinai, kodėl ji taip pasielgė. Neteisk jos, - trenkia kumščiu į žemę Rodas.
- Vilkai neatleidžia. Vilkai prisimena.
- Mes, žmones, esam netobuli.
- Taip, jūs netobuli, bet tarp jūsų yra vertų pagarbos, - vilkas palinksta prie Rodo. – Tai, ką tavo padermė padarė dėl manosios, mes, šio miško vilkai, vis dar nešiojame kaip priminimą, kad ne visi žmogystos esat niekingi.
- Esu vertas šios kančios.
- Esi vertas gyventi. Tiek aš žinau.
- Negaliu gyventi be jos. Negaliu gyventi su tuo, ką nešioju savyje, - prideda ranką atgal prie žaizdos.
- Galiu tave išgelbėti, bet turi prižadėti man vieną dalyką, - Šešėlio Pėda pažvelgia į plačiai tarp pirštų prasivėrusią odą.
- Kokį? Manau, kad greitai mano pažadai nebereikš nieko... – liūdnai šyptelėjo balai.
- Kad pamirši ją ir viską, kas tau nutiko. Tavo patelė neverta tavo skausmo ir neverta tavo gyvenimo.
- Juk prašai manęs neįmanomo, Miško dvasia, - ima kratyti galvą į šalis Rodas.
- Rinkis: mirk čia ir dabar arba gyvenk ir paleisk ją! - ryžtingai suurzgė Miško Dvasios įsikūnijimas.
- Juk žinai, kad negalėsiu jos pamiršti. Tu juk viską žinai, Miško dvasia. Matei mus šiame miške, kai dar laimingi gulėjome ant žolės Deimantų Upės pakrantėje ir bučiavomės pasislėpę nuo pasaulio. Žinai, jog turėjome čia ateitį ir naują gyvybę, kurią dovanojo mums šis stebuklingas miškas.
- Tuomet užkeiksiu tave, silpnas žmogau, tebūnie tai tavo amžina bausmė, nes nematai toliau savo širdgėlos! Mūsų genties pagarba tau nerūpi, tu nenori būti išgelbėtas! – grėsmingai sustaugė Pėda.
- Gali išgelbėti gyvybę, bet neišgelbėsi nuo gyvenimo, kurį turėsiu nugyventi, Miško Dvasia. Net tavo galios nėra begalinės.
- Kančios šaltinis esi tu pats, - liūdnai suurzgia Pėda.
- Ko gero, esu. Bėk! Palik mane numirti... – atsidūsta Rodas.

Žibančios vilko akys nukrypsta į mišką. Stoja ilga tyla, kol galop Šešėlio Pėda atsisuka ir suriaumoja įsmeigdamas savo rūstų žvilgsnį į Rodą:
- Gyvenk ir paleisk ją! Vilkai neišduoda! Vilkai neatleidžia!
Miško Dvasia išlaižo Rodo žaizdą, tuomet jo akys sužaibuoja ir pradingsta miško tankmėje.

***

Rodas dar kiek paguli žvelgdamas į mėnesieną, kol galop atsijungia nesuprasdamas, ar tai įvyko iš tikrųjų, ar tebuvo tik jo priešmirtinė vizija. Vėjas plaka medžių šakas, tolumoje suūkauja pelėda. Nežinia, kiek laiko taip praguli. Po ilgo sapno galiausiai atsipeikėja.
- Ar aš jau miręs? – tyliai sukužda sau: aplink nė gyvos dvasios.
Žaizda vis dar kraujuoja. Peilis voliojasi čia pat ant žemės šalia jo. Rodas pamėgina atsistoti. Sunkiai svirduliuodamas, įsirėmęs abiem rankomis į minkštą purvą pakyla nuo raudonos žolės įsikibdamas į netoliese nulūžusio medžio kamieną. Užsimeta gobtuvą ir pažvelgia ton pusėn, kur paskutinį kartą (sapne?) regėjo Šešėlio Pėdos šmėklą. Dėl to nebuvo visai tikras. Mėnulis - vienintelis pagalbininkas padedantis ieškoti kelio iš Vilko Ašaros. Kelias valandas Rodas blaškosi stačiais vingiuotais miško takeliais, plėšo savo purvinus rūbus į aštrius bruzgynus. Staiga pastebi, jog lygiagrečiai su juo tolumoje šmėsčioja žibančių akių pulkas, kurį lydi vilkų urzgimas, tačiau jie jo nepuola. Rodas nuspėja, jog tai Miško Dvasia lydi jį tamsoje. Tankmė ima retėti, kol pagaliau prieina Vilko Ašaros pakraštį. Išėjęs į plyną lauką Rodas atsisuka: tamsoje žiba kelios dešimtys gelsvų žiburėlių. Vilkai ima garsiai kaukti tarsi Dvasia kalbėtų jų lūpomis, tarsi palaimintų pasimetusįjį jo ilgoje ir sunkioje kelionėje į išsigelbėjimą. Šis vaizdas priverčia suabejoti, ar tikrai tai buvo tik sapnas. Rodas ilgai stebi vilkus, tačiau suvokia, jog neturi daug laiko ir sukaupęs visas jėgas ima skubiai šlubuoti ton pusėn, kur virš medžių regi gelsvą ūką.

***

Po ilgo šlubavimo laukais per aukštą žolę, duobes ir mažučius susiraizgiusius krūmokšnius, Rodas prisėda ant pažįstamo šalikelės akmens pailsėti stebėdamas žaizdą: ar daug kraujo prarado iki, kol vėl galįs prarasti sąmonę. Jis nežino, ką toliau daryti. Šešėlio Pėdos žodžiai neišeina jam iš galvos. Ką vilkas turėjo omenyje grasindamas jį užkeikti? Ar tai tikrai buvo tik sapnas? Ir ką tuomet jis reiškė? Rodui reikia skubiai susirasti vietinį žynį arba žmogų, kuris geba aptvarstyti ligonius. Tokio gylio žaizdos jis pats ne už ką nesusisiūs.
Rodui pasisekė. Už kelių mylių jis priėjo ganyklą. Trobos languose degė šviesos. Tai buvo Ernesto Plačiamylio ūkis. Rodo tėvas pažinojo Ernestą. Rodas persisveria per ganyklos tvorą, šiaip ne taip atšliaužia iki trobos durų ir tyliai pabeldžia į ąžuolo lentas. Nieko. Pabeldžia dar kartą. Senis Ernestas išlenda vilkėdamas tik pižama su druskiniu šautuvu rankose. Nukreipdamas jį į tamsą rėkia:
- Kas per juokdarys čia taip šmaikščiai juokauja?! Išlįsk suski! – jo žandenos išsitempia ant raudonų skruostų, o apvalūs akinių stiklai net užrasoja.
- Padėkit... Prašau... – ranka siekia Ernesto kojos Rodas.
- Ką... Kas? – senis vis dar dairosi į šalis, nesuprasdamas, kas su juo šneka. – Išlįsk, po velnių!
- Aš čia… Apačioj… - drebanti ranka jau siekia diržo sagties, kol galop Rodą apleidžia jėgos ir jis tvojasi smakru į slenkstį.
- Velniai mane griebtų! – nusispjauna senis pasitaisęs akinius matydamas kraujo klane be sąmonės gulintį Rodą. – Juk čia velionio Bišopo vaikis!

***

Rodas pabudo išpiltas šalto prakaito. Nedidelio kambariuko tamsiajame kampe ant supamo krėslo susirangęs dabar jau su katinu rankose vietoje šautuvo sėdi senis Ernestas.
- Bandžiau susiūti žaizdą, - linkteli kraipydamas antakį. – Bet ji vėl atsivėrė. Velniai žino, esu siuvęs nutrūkusias sausgysles su vos ne iš šieno suvytais siūlais... bet tokios žaizdos dar neteko matyt. Susiuvau keturis kartus, o ji vėl prasivėrė. Kur tu įsipainiojai, vaiki? – krapštė pakaušį Plačiamylis.
- Mane nudūrė peiliu.
- Kas tave šitaip, sūnau? Ir išvis ką veiki mano fermoj vidury nakties? – nusistebi Plačiamylis.
- Ilga istorija, pone.
- Nežinau, ar turim laiko pasakot istorijas, vaiki, - liūdnai dirsteli pro langą. – Jei nesutvarkysim šios žaizdos, greitai istorijas pasakosi dvasioms.
- Mane buvo aplankiusi Miško Dvasia.
- Ką čia kliedi, vaiki?
- Miško Dvasia atėjo pas mane sidabrinio vilko pavidalu ir užkeikė.
- Nusišneki. Greičiausiai karščiuoji ir vapi nesąmones. Tave reikia nuvesti pas žynę Merserą. Ji tave kaip mat sutvarkys, - nusijuokia Ernestas.
- Bijau, ji man nepadės, pone...
- Nesąmonės, - riebiai ant grindų nusispjauna senis. – Nėra šunvotės, kurios ji neišgydytų. Renkis.
- Dėkui, Ernestai, bet manau, jog geriausia bus, jeigu eisiu savais keliais...
- Gal juokus kreti, Rodai? Pažiūrėk, kaip atrodo, - pirštu parodo į pilvą, - Nepaeisi nė žingsnio, - linkteli Rodui įkandin išduodamas, kokioje nepavydėtinoje padėtyje dabar yra.
- Tiesą sakant, ji ne tokia jau baisi, - Rodas suskečia žaizdą, o juoduojantis kraujas išsisunkia per kraštus. – Nė kiek nebeskauda, tik šiek tiek kraujuoja.
- Vaiki, tu išprotėjai! – pašoka nuo kėdės Plačiamylis ir tvoja kumščiu į stalą, jo katinas išsigandęs sprunka po lova. – Niekur tu neisi, o tiesiai pas Merserą!
- Pone, nenoriu sukelti jums bėdų. Manau, bus geriausia, jei tiesiog leisite man eiti savais keliais. Dėkui už svetingumą. Mano tėvas visada minėdavo Jus geru žodžiu.
- Tu pakvaišai, vaiki... – puola rankomis stabdyti Rodą.
Vaikinas sudreba, jo veidas ūmai pasikeičia. Rodas išnyksta, vietoje jo ant senio užšoka plačiai išsišiepęs vilkas. Padaras bando perkasti vargšam seniui gerklę, tačiau paskutinę akimirką sudelsia ir apsisukęs apimtas keisčiausios beprotybės išskuodžia pro atviras kambario duris. Staiga kitame trobos gale išdūžta stiklas ir papučia skersvėjis. Ernestas guli ant grindų vis dar nesuvokdamas, kas atsitiko.
- Po velnių... Kas čia buvo? – pasikelia nuo žemės suskilusius akinius.