Net nesupratau kaip galvą apsukai,
Į širdį įstrigai, kasdien stiprėjo jausmai...
Tau tai buvo žaidimas, aš žiūrėjau į tai rimtai.
Dabar tau nerūpiu ir tu mane žudai.
Tad žudyk mane, neištversiu nakties,
Be tavęs mano meile nematau ateities.
Jei jausmų nebeliko, maldauju paklausyk,
Kai pakils raudona saulė tu mane nužudyk.
Meilė virto kančia, pragaru – gyvenimas,
Niekada nepraeis tas skausmas ir nerimas.
Paleisk tris kulkas į sudaužytą širdį...
Jau jaučiu. Žudai. Greičiau. Noriu mirti.
Negaliu pamiršt mūs karštų naktų,
Vis nekęsdavau atėjusių rytų.
Tik tu taip beprotiškai uždegdavai mane,
Dabar viskas baigta, todėl žudyk mane.
Ko tu lauki? Žudyk. Man tai patinka.
Nes tavo abėjingumas kaip ant kaklo kilpa.
Aistros žvakė jau gęsta, aš nykstu iš čia,
Prašau, maldauju, pribaik greičiau mane.
Tu tolsti nuo manęs, aš jau komoj esu,
Paskutinį kart lūpos taria: „AŠ TAVE MYLIU“.
Kuo toliau tavo širdis, tuo lėčiau plaka manoji,
Nužudei mane be ginklo. A. T. A. mylimoji.
Niekada daugiau nežengsiu meilės taku.
Aš miriau, man gerai, pamiršau tave.
Dabar vienas esu ir rašau pieštuku:
„NIEKADA DAUGIAU NEGIMS MEILĖ ŠIRDYJE“
tai kur čia jau bebus, kai širdin trys kulkos paleistos - juk ji jau mirė mirė mirė; Bet vis tiek nesuprantu to įvaizdžio - tos metaforos tiksliau, nu kodėl tris į širdį, juk vienos užtenka, kam dar dvi pūstyti be reikalo?..
na gi - meilės čia nėra, yra aistra - pataikavimas savo aistrai, kuri sureikšminta iki absoliuto, aistra kūniška, vienam pasirinktam kūnui, (būna tokių pat suabsoliutintų aistrų pas žmones, ir jie tą aistrą vadina meile, kas visiškai nėra meilė, bet ne vienam, o bet kuriam su kuriuo jaučiama fizinių malonumų kulminacija, tai yra sutampa visi parametrai, bet tų kūnų gali būti nors ir dešimt, šiandien Onutės, rytoj Danutės, poryt Mortos Mortos darbo kortos, tik ne Domicelės, su ja neprieinama prie orgazmo, bet esmė nepasotinamas orgazmas, ir rytas jau - šūvis į smilkinį, tačiau tai aistra kūnui, t.y. kūniška aistra - kūniškiems malonumams, taip taip, gal tada rytas yra nekenčiamas, atėjęs rytas, juk visi pabudo ir keliasi, atsimeni "pabudome ir kelkimės" -- žiauru tiesiog, kada žmogus suabsoliutinęs tą kūnišką aistrą gyvena, tai tas lozungas, nu tiesiog žiauri egzekucija - "pabudome ir kelkimės" ania?.. rytas baisus dalykas. Nu prijuokinai su tuo eiliumi savo, bet kodėl tris? kodėl toksai netaupus, juk dvi kitam gali palikti, kitam tokiam ligoniui, ir net ne vienam, o kitiems dviem - juk kulkos dar dvi liktų, jei vienam į širdį trijų nepaleistų, bet ne, trijų jam ir viskas :D (kulkų, sakau kulkų in širdžių užtektų vienos. trečias posmelis trečia eilutė.) :D
Gims, gims ta meilė ir dar dvigubai didesnė, pamatysite, kalbu iš savo patirties..:) Aišku, gal ne po mėnesio, bet.. Viskas bus gerai, širdis ne stiklinė, sugyja:)
Jautrūs ir suprantami išgyvenimai. Na, kai pagalvoji, be šių išgyvenimų nebūtų ir šių eilių.
Eilės - gili emocinė išraiška. Beje, ne kiekvienas tą išraišką sugeba eiliuotai perteikti. Tad - sveikinu.
Mintis eilėraščio gera, tik nesupratau kam tos saulės laukti norint, kad tave nužudytų, man trūksta skambesio.
Ir pirmam posme aš asmeniškai vietoje jungtuko ir panaudočiau o. Tai tik mano nuomonė. Sėkmės.
Tu tolsti nuo manęs, aš jau komoj esu,
Paskutinį kart lūpos taria: „AŠ TAVE MYLIU“.
Kuo toliau tavo širdis, tuo lėčiau plaka manoji,
Nužudei mane be ginklo. A. T. A. mylimoji.
-----------------------------------------
Kas čia dabar? Man ką, jau vainiką pinti? Irgi mat, myliu, noriu, negaliu... Koks vyras esi, herojau, imi kitą, pasirinkimas - apstus, ir myli toliau.