Kas nutiko Šiaurės Korėjoje po 20 metų

Šiaurės Korėja tik ką atšventė savo išsivadavimo iš diktatoriško režimo dešimties metų sukaktį.
Šalis gyveno laisva ir demokratiška. Žmonės džiūgavo, neturėjo ką valgyti ir laisvai apie tai galėjo pasisakyti.
Visi šalies gyventojai lengvatiniu būdu buvo aprūpinti kompiuteriais ir naudojosi bevieliu šviesolaidiniu internetu, kurio pagalba galėjo bendrauti su pasauliu. Šventa Korėjos žemė (kaip ir visos kitos, ji taip pat turėjo savo šventumą, tik vadinosi ne Marijos ar Teresės, o kažkaip kitaip, saviškai) dovanojo savo piliečiams amžiną palaimą ir geresnio gyvenimo viltis. Kada nors.
Tai štai, šitoje šventoje vietoje gyveno toks pilietis, apsiskaitęs, išsimokslinęs, pavardė, deja, liko nežinoma, todėl drąsiai jį galima pavadinti misteriu Iksiu Jen Siuniu.
Kartą rytą, o gal naktį, Jen Siunis netikėtai prabudo nuo beprotiškai drąsios minties, kad jis, pakankamai išsilavinęs ir apsišvietęs, gyvenantis dorai ir pavyzdingai – paminėkime kaip nuopelnus tai, kad jis kasdien grįždavo septintą namo, parnešdavo šeimai visą algą, sekmadieniais lankydavosi bažnyčioje, vaikščiojo į tėvų susirinkimus, buvo aktyvus, turėjo aiškią poziciją visais klausimais – turi gyvenime atlikti neabejotiną misiją: šviesti ir mokyti vargšus šiaurėskorėjiečius teisingos gyvensenos. Ši mintis jį tiesiog nubloškė prie kompiuterio ir jis parašė savo pirmą nemažą opusą apie žmonijos paklydimą nuodėmių pilname pasaulyje.
Reikia būtinai paminėti, kad kartu su išsivadavimu į šventąją Šiaurės Korėjos žemę plūstelėjo ir visas srautas vakarietiškos masinės kultūros produktų: narkotikai, prostitucija, nusikalstamumas ir lytiniai iškrypimai, ko iki tol Š. Korėja nebuvo regėjusi, bent taip misteriui Iksiui Jen Siuniui buvo minėjęs prosenelis.
Taigi, po pirmo sekė ir antras, ir keliasdešimtas Jen Siunio mokymas. Autorius džiūgavo, atradęs savo vietą gyvenime, ir įsijautęs poškinio kompiuterio klaviatūrą, svaidydamas kritikos strėles vakarų pusėn. Jam nė motais buvo tai, kad visokie mokymai, prievarta brukami moralai žmones atgraso. Jie pasiteisina tik didžiųjų lūžių, didžiųjų pasikeitimų, (sic) revoliucijų metu. Kasdieninėje aplinkoje jie, brrrr, yra atstumiantys. Jen Siunis jokiu būdu nenorėjo pasinaudoti pripažintų rašytojų metodu – per romanų, apsakymų, įtaigių istorijų rašymą perteikti savo pasaulėjautą, požiūrį ir mintis. Neįkyriai. Neprikišamai. Lyg tarp kitko. Per personažų dialogus,  per vidinius monologus, siužetų vingius ir t. t., kaip tai darė Selindžeris, Keruakas, Vonegutas ir kiti. Nori priimk tai, nori ne.
Didžiajam Šiaurės Korėjos mokytojui toks kelias netiko. Iš tikro Jen Siunis nuoširdžiai troško pasauliui taikos, ramybės, susiklausymo ir gerovės, o tai buvo galima pasiekti tik laiku grįžtant po darbo namo, neištvirkaujant ir dažnai apsilankant bažnyčioje. Tą modelį jis visiems ir dalino. Ir nesvarbu, kad ta religija, kurią piršo mokytojas, per savo gyvavimo šimtmečius padarė didžiulę žalą žmonijai, nes degino kitaminčius ant laužų, organizavo ir vykdė kruvinus kryžiaus žygius, karus, o po visko viename nežymiame laikraštėlyje paskutiniame puslapyje mažomis raidelėmis atsiprašė tikinčiųjų už padarytas klaidas. Ši religija Jen Siuniui buvo vienintelė gera, teisinga ir neklystanti.
Baigiant pasakojimą apie iškilųjį šiaurėskorėjietį reikia pasakyti, kad savo tikslą iš dalies jis pasiekė: turėjo viename interneto puslapyje pritariančių jo idėjoms piliečių būrelį, bet priversti visus patikėti jo mokymu jam nepavyko. Likusioji šventos Šiaurės Korėjos žemės piliečių dalis toliau visomis jėgomis klimpo į vakarietišką šlamštą, naikino save fiziškai ir dvasiškai, ir Jen Siuniui nuo to baisiai skaudėjo širdis. Baisiai.