Akmenų laivas (I)

Sniegas


Popietinės saulės sušildytoje upelio pakrantėje tingiai dūzgia uodai, mėgaudamiesi nepastebimai garuojančiu vandens paviršiumi. Molingas, nuožulnus krantas, išmargintas beveik sunykusiomis ratų vėžėmis, žymi seklumą, kuria vietiniai retsykiais pasinaudoja vietoje tilto. Brastos vanduo tingiai raibuliuoja tankios augalijos šešėlyje, idilišką popietės ramybę sudrumsti gali nebent juokas, išsprūdęs iš keliautojos lūpų, kuomet šalia žingsniuojantis draugas mesteli pokštą.
- Tai renkis, sėsk, o aš padarysiu eskizą!
- Rimtai, tu mane nupieštum?
- O tu išdrįsi? – vilioja geltonplaukė, paslaptingai šypsodamasi puse lūpų. Apatinė lūpa kiek platesnė už viršutinę. Skruoste spindi šešėlis, kitame susimetusios raukšlelės aplink lūpų kamputį. Jos veidas pailgas, švelnių bruožų, nosis smagiai riesta, kiek pakrypusi nuo savotiško šypsnio. Pilkose akyse žaidžia kibirkštėlės. Akys didelės, kairioji kiek primerkta. Žinoma, juk ji šypsosi, kaip ir pusė lūpų.
- Palikai bloknotą mašinoje, - susivokia jis.
- Patikėk, mano atmintis auksinė, - ji pirštais pagauna ilgų plaukų sruogą ir ima sukti aplink nykštį. Trumpai mosteli, nuvydama įkyrią musę. – Ir man patinka, kai vyrai prieš mane apsinuogina.
- Aha. Taip ir žinojau, kad jūsų toje univieroje vien striptizą dėsto, – sumurma jis nepatenkintas ir nusivelka baltus marškinėlius. – Pažiūrėk, ar kas nors neateina.
- Tu rimtai? – juokiasi ji.
- Aišku, ne. Man karšta.

Jis trumpai priglunda bučkiui. Ketverių dienų barzdos šeriai išryškėja šviesoje, šešėlyje jie beveik nematomi.
Kiek atitraukia veidą nuo josios, smalsiai dirsteli į akis ir prisimerkia:
- O jeigu į žolę?..
- Ten skruzdėlės, vorai, šimtakojai ir tie, kurių nesimato, bet kurie smarkiai kanda.
- Blusos?
- Turėjau galvoje ateivius iš Veneros, bet tiks ir blusos, - rimtai sumurma ji. – Ar mudu nepavėluosime pietums?
- Ne. Pažadu.
Ji dar porą akimirkų tiriančiai žvelgia jam į akis, tada atsargiai ištrūksta iš jo delnų ir patraukia taku žemyn.
- Ledas, - sumurma vyrukas, palydėdamas ją gašliu žvilgsniu. Neskubėdamas patraukia iš paskos, užsimesdamas marškinėlius ant peties.

- Viliau!
- A?
- Tai kur tavo žadėtas tiltas?
Jis delnu nustumia žemai nusvirusias medžio šakas ir pastebi ją, sustojusią molingoje upelio pakrantėje.
- Nėra tilto. Čia brasta... – ji parodo ranka.
- Tikrai. Mudu ne ten pasukome. Čia senasis kelias.
- Ir jis veda...
- Ten pat, kur ir naujasis. Aš čia vaikystėje žaisdavau su kaimynų vaikais. Ana ten augo senas medis, ant kurio šakos buvome pakabinę virvę. Ten vienintelė gili upelio vieta. Atrodo, pusantro metro.
- Čia vien dumblas, - sako ji.
- Ne, dugnas kietas kaip akmuo. Anksčiau vežimais čia važinėjo. Girdėjau, netgi kontrabandą stumdavo. Matai, traktoriumi kažkas važiavo. Galime bristi į kitą krantą, bus greičiau nei grįžti į naują kelią...

Ji pasilenkia atsisegti basučių. Vilius susižavėjęs nutyla ir seka merginos judesius. Pilkai žalsva lengvo audinio suknelė – tunika, ties juosmeniu nerūpestingai perjuosta plonu šilkiniu šaliu, Skaistei suteikia ypatingo moteriškumo, kokiu greičiausiai tegali žavėtis jis ir dar visi tie istorijoje pasiklydę graikai, neįsivaizdavę savo gyvenimų be tunikų.
- Man dega ausys, - pasiskundžia ji.
- Ką?..
- Tikriausiai kažkas mane nužiūrinėja, - Skaistė pakreipia galvą ir šypsosi, žiūrėdama jam į akis. – Arba svajoja apie mane.
- Argi tai nėra normalu? Tu sutverta tam, kad apie tave svajotų.
- Tada kodėl kūrėjui reikėjo, kad man dėl to nuolat kaistų ausys?

Skaistė įbrenda į upelį, kiek pastovi vietoje, leisdama pėdoms apsiprasti su vandeniu. Vilius skubiai nusispiria sportbačius ir žengia iš paskos, nekreipdamas dėmesio į sudrėkstančias kelnes.
- Tu teisi. Jam tikriausiai irgi ausys kaista. Gal netgi dega atvira liepsna.
- Ką? – atsainiai paklausia ji.
- Dievui. Ausys dega...

Tačiau Skaistė tyli, žiūrėdama į kitą upelio pusę. Ji tarsi negirdi nerūpestingo Viliaus balso, besistengiančio gauti jos dėmesį.
- Žiūrėk, ar ten... sniegas? – parodo pirštu.

Vilius pažvelgia į kitą krantą, kur jiedu iki šiol ne itin dairėsi. Slėnio šlaite matyti nedidelė žemių nuošliauža, paslėpta krūmų ir aukštų žolių. Ir taip – ten baltuoja purvini lopiniai, tarsi pavasarinio sniego likučiai.

- Tikriausiai gipsas, - sako jis.
- Eime, - ji kiek kilsteli tunikos kraštą, nors šis ir taip aukštai virš vandens.

Upelis nėra platus – vos penkiolika žingsnių brastoje. Kitame krante ji suranda nors kiek švarų akmenį ir atsistoja ant jo, kad įkaitęs paviršius nusausintų padus.
- Galiu prisiekti, kad ten sniegas...
Vilius išlipa iš vandens ir įsispiria į sportbačius. Šie kaipmat sudrėksta, tačiau jam nė motais.
- Rugpjūčio viduryje? – klausia jis.

Kiek patrypčiojusi ant akmens, ji atsargiai padeda basutes ant molingo kranto ir apsiauna jas. Molis šioje vietoje skausmingai perdžiūvęs ir suskeldėjęs į tūkstančius miniatiūrinių kanjonų. Tarsi žiūrėtum į Marso paviršių iš gana žemos orbitos.

Skaistė žvilgteli į Vilių, lyžteli lūpą ir patraukia taku aukštyn į šlaitą, ketindama iš arčiau apžiūrėti nuošliaužą.
- Argi nebūtų nuostabu? Rasti sniego vasaros viduryje? Galėtumėme nulipdyti sniego senį.
- Nulipdytas iš gipso jis stovėtų kur kas ilgiau, nemanai?
- Tau trūksta tikėjimo sniegu vasaros viduryje.

Žolės šioje vietoje – vienos dilgėlės. Skaistė atsargiai apeina jas, kai kur į priekį praleidžia Vilių, kuris kruopščiai ištrypia nepražengiamus guotus, tada praleidžia ją. Netrukus jiedu pasiekia išgriuvusį šlaitą. Čia žemė drėgna, žolė išguldyta didelių grumstų, nuriedėjusių prie upės. Griūties vietoje žioji juodas plyšys, lyg šlaitas būtų atsidusęs ir išspjovęs neskanų kamštį. Ir taip – aplink urvą pilna sniego. Angos kraštai netgi pasidengę plonu ledo sluoksniu.
Skaistė nustebusi net suploja delnais.

- Neįtikėtina, ar ne? Juk tai... juk visas šis sniegas guli tiesiai prieš saulę!
Vilius netikėdamas pasilenkia, kad sutrintų žiupsnelį tarp pirštų.
- Limpa ir tirpsta. Ne gipsas...
- Kaip jis čia atsirado? – Skaistė nedrąsiai prisiartina prie tamsios skylės šlaite. Viduje nieko nesimato, tik vos žėri ledu padengtos urvo sienos. Staiga ji pajunta lengvą šalčio gūsį, lyg šlaitas būtų atsidusęs. Oras drėgnas, atsiduoda samanomis ir žeme. Ir bedieviškai šaltas – ji žengia atatupsta atgal, sukryžiuodama ant krūtinės rankas ir delnais pasitrindama pečius.
- Jauti?..
Vilius susimąstęs žiūri į skylę ir nieko jai neatsako. Paskui neskubėdamas apsivelka marškinėlius.
- Įdomu, ola gili? – paklausia tarsi savęs, nes Skaistė jį vos išgirsta.
- Ką?
Bet Vilius nereaguoja, mąstydamas apie tą laiko likutį iki pietų. Jam smalsu lyg vaikui, atradusiam dar nematytą žaislą.
„Iš kur sniegas? Nejaugi čia kažkur yra ledo rūsys, kurio siena ką tik išgriuvo? “ – svarsto jis, prisimindamas senelio šulinį, į kurį žiemą būdavo nuleidžiami ledo luitai. Tame šulinyje niekados neprisirinkdavo vandens, jis ne tam buvo iškastas. Ledas neištirpdavo bene iki liepos vidurio. O kol tirpdavo, dideliame kibire ten nuolat ilsėdavosi stiklainiai su grietine, pienu, šviežios skerdienos gabalai, sviestas... Prieini prie šulinio, atkabini svirtį ir ji pati iškelia visus šaldytus džiaugsmus.

Tačiau dabar šulinyje ledo nelikę – į kaimus jau senokai atburzgė šaldytuvai. Todėl Viliui keista, kaip kažkas dar galėtų tiek vargti, kai yra būdų paprasčiau „pasigaminti“ šalčio.

- Ne! – stveria jį už rankos Skaistė, supratusi, kur jos vaikinas sugalvojo pakeliauti. – Viliau, ola gali griūti! Čia gi minkšta žemė!
- Sušalusi žemė, - šis atsargiai nusipurto jos ranką. – Aš tik kelis žingsnius paėjėsiu, noriu pasižiūrėti, ar čia ne ledo rūsys.
- Bet mums reikia grįžti namo, tavo senelė...
- Tik kelis žingsnius.
- Viliau, neik ten! – staiga ją suima baimė ir mergina ima įsakinėti, visai nejausdama, kad daro tai ne pirmą kartą. Kaskart, kai pajunta pavojų sau ar jam, nejučia pakelia balsą ir nustoja būti gera mergaite.
- Nieko neatsitiks. Pamanyk – žemė išgriuvo.

Jis jau baigia pranykti tamsoje, Skaistė tegirdi sportbačių čežėjimą ir Viliaus niurzgėjimą. Neturėdamas žibintuvėlio jis delsia, laukdamas kol akys apsipras su tamsa.
- Aš noriu, kad grįžtum... Viliau!
- Nevaidink mamos, gerai? Tuoj, tik apsidairau.
Jis dingsta iš akių ir Skaistė klykteli iš pykčio, stipriai sugniauždama kumštelius, nesulaikydama emocijų. Ji net virpa iš pasipiktinimo, kad Vilius neklauso protingų žodžių. Smalsumas juk pražudė katę. Jam greičiausiai vieni niekai pražudyti ir žmogų. Ypač tokį, kuris gerokai smalsesnis už katę.

Tačiau po akimirkos ji jau gailisi parodžiusi charakterį. Žino, kad vaikinas nekenčia jos suvaržymų, jam greičiausiai visados norėsis žengti į tą pusę, kur ji prisibijotų eiti. Tai siutina, antra vertus, tame nemažai tiesos. JO tiesos. Iš tiesų – kas čia tokio, jeigu jis pradings akimirkai ten, kur ji nenorėtų žengti?
„Tu tikra bjaurybė“, - keiksnoja Skaistė save už nesivaldymą. – „Ar jau pamiršai, kaip nemaloniai skamba VISO, PUPA? Pamiršai? O nederėtų! “

- Viliau, nepyk... – išlemena ji, nerasdama žodžių, kurie kartu pernelyg nežemintų jos. – Labai noriu tave matyti gyvą ir sveiką! Jei tave aitvarai nuneš – kur paskui ieškosiu?

Iš olos atsklidus šiurenimui, ji žengia kiek arčiau ir bando pamatyti kokį nors krustelėjimą deimantukais spindinčioje tamsoje. Ledinės urvo sienos atgrasiai spinduliuoja šaltį.
- Viliau, labai prašau, – paplonina balsą, kad jame išryškėtų silpnos moters maldavimas. Gal ir netikras, tačiau ne vyro ausiai atskirti.
Tačiau niekas jai neatsako, net nešiurena šį kartą, tarsi jos balsas – tuščia vieta. Akimirksniui šmėkšteli niūri vizija, kad šis įėjimas – ilgo tunelio pradžia ir kad Vilius jau senokai negali jos girdėti, pasukęs už ketvirto, o gal net dešimto posūkio.
- Viliau! – šūkteli Skaistė, išgąsdinta savo pačios regėjimo. Tada pasilenkia, nenorėdama kakta kliudyti ledinių lubų ir atsargiai bando žengti gruoblėtu paviršiumi. Akys nenori nieko matyti, išskyrus pavienius atspindžius, kurių, žengiant vis giliau į urvą, lieka mažiau ir mažiau, kol ji atsiduria beveik aklinoje tamsoje. Urve velniškai šalta. Be to, ji jaučia silpną vėją, pučiantį iš tos pusės, kur turėtų būti urvo galas. Tai atrodo kiek netikra ir keista. Vėjų požemiuose neturėtų būti. Tuo labiau ledo. Net ir ne itin giliai po žeme visados yra šilumos, kuri neišsisklaido net ir per didžiausius žiemos šalčius. Šuliniuose vanduo niekada neužšąla, net ir atidarius dangtį. Vilius pats jai tą minėjo.

Todėl ši požeminė šalna Skaistei nepatinka. Tai prieštarauja jo žodžiams.
- Viliau, eime iš čia! Man labai šalta! – šūkteli daug garsiau, dairydamasi į vos įžiūrimas sienas. Akys apsipranta su tamsa, tačiau dėl to visai nepalengvėja.

Urvas išplatėja ir paaukštėja – nutolus nuo įėjimo vos kelis žingsnius, čia galima vaikščioti nesibijant prasiskelti galvos. Ir visai ne trumpas, kaip Vilius sakė, o ji tikėjosi. Silpnai šviesą atspindintis ledas leidžia įžiūrėti vos per kelis metrus. Sienas, gruoblėtas grindis, smulkius ledo stalaktitus ant lubų, o ten, kur turėtų būti urvo galas, žioji nemaloni tamsa.

Ji pamažu sklaidosi, Skaistei žengiant tolyn, tačiau kuo toliau nuo angos, tuo šviesa skurdesnė, o urvas ne tik neketina liautis – regis, jis netgi didėja, auga.
- Viliau!

Vos įžiūrimas garų tumulas tvoskia iš burnos kartu su šūksniu. Skaistė apsikabina pečius ir grįžteli atgal, lyg ketindama įsitikinti, kad jis neapgavo jos ir nestovi ten, dienos šviesoje.
Akys dabar bijo šviesos, viskas aplinkui išnyksta saulės zuikučiuose ir ji akimirką tik trina pečius, užmerkusi akis ir mintyse keikdamasi.
- Viliau! Viliau!!! Vi... – užklykia vėl, bet tuojau pat nutyla, išsigandusi siaubingo skambesio.

Atrodo, kad dar pusė decibelo – ir ledas aplinkui ims skilinėti, o žemės negailestingai smuks žemyn, paversdamos olą lediniu kapu. Dešimtys, gal net šimtai tonų žemių suspaus kaip replėmis, sutraiškydamos šonkaulius ir atimdamos bet kokią viltį pajudėti, įkvėpti oro.

O jeigu Vilius guli kažkur ten, suspaustas, negalintis atsiliepti į jos šauksmą?..

Skaistė giliai įkvepia, tirtėdama nuo šalčio, pykčio ir kartu siaubo, kuris užklumpa su nedėkingomis mintimis. Pėdas skausmingai dilgčioja ir ji nejučia pasuka atgal, kur spindi akinantis šviesos ovalas. Sugrubusiais pirštais bet koks darbas bus pasmerktas. Jeigu Vilių prispaudė, ką ji galės padaryti?..

Ašaros ir spazmai gerklėje trukdo susikaupti, rišliai pagalvoti. Norisi pravirkti, tačiau ji laikosi bent kiek blaivesnės minties, stengdamasi nepasiduoti emocijai. Laikosi pykčio ir neapykantos, kuri nejučia ją apima. Pamatys Vilių – dievaži, skels antausį.
Bet pirma reikia sušilti.

Skaistė sustoja, negalėdama, o gal ir nenorėdama susitaikyti su tuo, ką jai stengiasi parodyti akys.
Įėjimo ovalas vis dar švyti, tačiau iš paties įėjimo likusi vos galvos dydžio properša. Šviesa srūva kiaurai ledą, kuris „auga“ tiesiog jos akyse. Kitoje pusėje, kur šiek tiek matosi žaluma, oras smarkiai virpa, kiek iškraipydamas vaizdą. Anapus ledo laša, teka vanduo. Jis srūva į plyšį, tačiau, susidūręs su ledinio oro srove, kaipmat suraibuliuoja neklusniomis bangomis ir sustingsta.
„Taip neturėtų būti! ” – persmelkia sąmonę mintis.

Skaistė skubiai prisiartina ir delnais bando išjudinti šaltą sieną. Paskui kojomis, tačiau tuojau pat liaujasi – basutės kietiems spyriams visai nepritaikytos. Be to, mergina beveik nebejaučia pėdų.
Jos akyse plyšys susitraukia iki vyriško kumščio dydžio. Ledas ten storas, gal per du delnus. Karštas vasaros oras vis dar smagiai raibuliuoja, tačiau viskas, kas yra anapus – tarsi netikra.
- Viliau!!! – grįžteli Skaistė.

Vienai ištrūkti nepavyks. Skubiai žingsniuodama į tamsą, ji karštligiškai svarsto neįmanomus pabėgimo būdus. Stengiasi nesigręžioti atgal – žino, kad pažvelgusi į šviesą praras ir laiką, kurio reikės akims vėl priprasti.

Urvas pakankamai ilgas ir atšiaurus. Dvidešimt neatsargių žingsnių. Trisdešimt. Vos regimas posūkis į kairę. Ties keturiasdešimt antruoju viena koja pavojingai slysteli, ji vos išlaiko pusiausvyrą. Toliau žengia labai atsargiai, nes ir šviesos čia beveik nebėra.

Beveik, nes toji, kuri liko už nugaros, jau seniai pražuvo. Dabar ji regi tik kažkur iš priekio sklindantį švytėjimą, kuris neprimena dienos. Šviesa pilkai melsva, šykšti ir stingdanti ne mažiau už ledą ar šaltą požeminį orą. Visa laimė, vėjo gūsių ji beveik nejaučia. Turbūt išėjimo anga visiškai užsitraukė ledu. Tačiau nuo to nė kiek ne lengviau viduje. Jeigu nebijotų tų kelių šimtų tonų žemių virš savo galvos, ji greičiausiai imtų klykti Viliaus vardą be perstojo.

„Jeigu nebijočiau visų tų žemių virš savo galvos... “ – vangiai lemena mintyse, kovodama su isterija. Skaistė dreba visu kūnu, pėdos virtę nejautriomis klumpėmis. Dar truputį, ir ji pajus, kaip jos ima trupėti, virtusios ledo gabalais.
- Viliau! - pravirksta Skaistė.

Ašaros virsta ledo rutuliukais ir pasišokinėdamos rieda skruostais žemyn. Blakstienos jau pasidengusios šarma, o iš šnervių su kiekvienu iškvėpimu plūstantis garas stengiasi sutrukdyti pamatyti taką.

Ji suklūsta, stengdamasi suvaldyti besiveržiantį kūkčiojimą. Kažkur priekyje girdi silpnus garsus. Kažkur ten kalba žmonės. Ar tai reiškia, kad priekyje yra šilumos?..

Pagyvėjusi ji nubraukia ledo kristalus nuo akių kampučių ir paspartina žingsnį. Porą kartų šūkteli Viliaus vardą, tačiau ne itin garsiai. Jeigu žmonės kalba, tai greičiausiai ne patys su savimi. Jų ten ne vienas, o tai reiškia, kad Vilius galbūt pakliuvo į bėdą.

Šimtas aštuoniasdešimt penki žingsniai suskaičiuoti nuo urvo pradžios. Lygiai tiek Skaistė nueina, kol sustoja, pasiekusi kelio pabaigą. Toliau ji nedrįsta žengti, nes urvas nustoja būti urvu – jis atsiveria į juodą tuštumą, kurioje šiek tiek kvepia jūra.

Mergina stovi sužvarbusi nedidelėje, apsnigtoje aikštelėje ir užvertusi galvą žiūri į viršų, nes švytėjimas sklinda kaip tik iš ten.

Tai nėra nei dangus, nei urvo lubos, nei galų gale kosmosas – tai netelpa nė viename iš jai pažįstamų vaizdinių. Skaistė supranta tik tiek, kad žiūri į nežinia kiek aprėpiančią tuštumą, kurioje yra atsivėrę plyšiai, praleidžiantys įvairių spalvų šviesą - kaip jūroje debesys pro tarpus retsykiais praleidžia ryškius saulės spindulius. Ten šviesos linijos sminga į bangas, išryškintos silpno rūko ar lietaus purslų.
Tačiau čia nėra debesų. Šviesa sklinda iš juodumos ir baigiasi juodumoje. Daugybė rausvų, melsvų, žalsvų šviesos pluoštelių, kurie ir parodo Skaistei viską, kas yra aplinkui.

Gerokai žemiau, už apsnigtos aikštelės krašto ji pastebi uolas, akmenis bei šešėliuose paskendusius pastatus, suręstus iš akmenų - visą jų ansamblį. Pats didžiausias iš pastatų – dviejų aukštų, su plačiu, įmantriai sukonstruotu stogu. Jis stūkso toliausiai ir, regis, aukščiau nei kiti pastatai. Dar vienas dviaukštis, bet ne toks didelis namukas iškilęs ant kitos kalvos. Kalvų apačioje nemažai, visos jos sujungtos laiptų aikštelėmis. Skaistė dar niekada nematė tokio keisto teritorijos išplanavimo. Visas akmeninių pastatų ansamblis įrengtas ant uolų, o kiek žemiau, apačioje raibuliuoja vanduo, nusidriekiantis į visas puses, kiek akys užmato, kol galop pranyksta juodoje nebūtyje. Ir niekur nematyti tako, kuriuo būtų galima nulipti.

Skausmo tvinksnis primena, kad kojų tuoj niekada nebeatgaus, jeigu stovės vietoje ir nieko nedarys.
- Ar čia yra kas nors? – šūkteli Skaistė, atsargiai apžiūrinėdama aikštelės kraštą. Ji ieško bent menkiausio ženklo, kad čia būta žmonių. Išskyrus josios, pėdsakų daugiau nematyti. Nejaugi Vilius tiek toli neatėjo?..
Mergina grįžteli atgal, kramtydama lūpą.

Jis greičiausiai aptiko urvo atšaką. Tamsoje tokią nesunkiai buvo galima pražiopsoti.

Kelias akimirkas ji skausmingai svarsto, ką daryti. Šimtas aštuoniasdešimt žingsnių atgal – beveik savižudybė. Tamsoje atšaką galima praeiti kelis kartus, kol aptiks ją. Tuo tarpu jos plaučiai jau bus virtę ledu. Nejaugi Vilius nejautė viso to šalčio, nesusiprotėjo pasukti atgal?

Tačiau Skaistė kankinasi ir svarsto neilgai, nes netrukus pasirinkimo nebelieka iš viso.
Vos virptelėjęs, urvas pranyksta nebūtyje. Ji lieka nedidelėje, apsnigtoje aikštelėje, iš visų pusių supama juodos tuštumos ir spalvingų šviesos pašvaisčių aukštybėse.