Jokio vėjo. Akių kino juostoje Babelis. Niaukiasi.
Prakalbėti – pily kaladėlių ištraukt apatinę.
Tiek tylos, kad girdi - susimainom nematomais antausiais:
Tu išloštum mane atvirom. Aš tavęs išsigyniau
Paryčiais, kur sudrimba ant grindinio aidas ištardytas.
Kaip laikaisi? Ar dar kada nors? Po inkštimą, po raidę...
Sauja švino akims ir pulsuojantis vakaro magnetas -
Nebuvimo receptas. Gana. Jokio vėjo, paleido
Aitvarais ten, kur lengva įkvėpt, prisimint neįmanoma
Ir nenori pamiršt (tiek tylos, kad girdėti - tuštėjam),
Sapno burlaiviais, mėlynu šilko suknelės plazdenimu,
Tuopų šiugždesiu iki letargo. Tiki?
Jokio vėjo.
Gražu, bet kirčiuojama "magnètas", tuomet visai nesirimuoja su "ištardytas". Kalbos meistrystė ir yra suderinta mintis, su forma, įvaldyti rimai ir kirčių žinojimas. Jeigu imsime, kaip kai kas sako, kirčiuoti "kaip patogiau" - išdarkysime kalbą.
...vis tik -jausmo vėjas padvelkė, patikėjau šiuo kalbėjimu. Net labai patikėjau. Nebuvimo receptas ir tuštėjimo laikas, aidas krintantis ir kažkoks vienatvės pojūtis - darniai užpildo eiliaus prakalbą. Ačiū.
Kadagys pačioje pradžioje norėjo pasakyti - Gailiuosi, minties kūrinyje nėra, po kablio pasakė tą, ką ir norėjo.
Baigs savo dienas būdamas kritiku kitame šimtmetyje. Įsiklausykite.
Toks išstenėtas nebuvimo recepto receptas. Man tai čia per daug pretenzijų į kažkokį norimą letargą. Aš tai nenorėčiau. Painiotas, supainiotas. Matosi, ir dar girdisi, kad moters rašyta. O, norėta parašyti vyriškai. Aj ajajaj kaip nepavyko.