neskaičiau kaip eilių, greičiau kaip pamąstymą. nėra nuobodu pamastyti vienu ar kitu minties kampu, pravedant projekciją ir paraleliai iškart įstatant į nežinomuosius pavyzdžius, tai yra "situacija pavyzdžiui", todėl tokia rašliava neerzina, bet kaip eilėraštis nesiskaito. o kas joje silpno, paviršutiniško tai, CITATA:
Gera, turbūt, yra tam,
O pasaulio ženklai ryškiausi
veriasi,
tokiam Taigi -
vienišesnio nebūna. ------------------------
matote, jis žino be gal būt, o vienišu ar jis jaučiasi? o gal jau klausimo taip nebekelia?.. jis laisvas nuo iliuzijos, kurioje gyvena visi - juk visi po vieną gimė, susitiko su tuo pasauliu, jame esančiais, ir po vieną jį palieka... (kad žmogus yra ne vienas - tai tik iliuzija, laisvas tas kuris nebejaučia tos iliuzijos o mato taip, kaip yra - ar jaučiasi jis vienišu?.. Ar iš viso taip klausimo nebekelia? gal reikia sustabdyti protą, BET prieš tai jį išvalyti, ir jis savaime sustos. Juokinga kai pradžioje kalbama Gal taip yra o gal taip - ir pabaigoje kategoriškai teigiama, kaip jaučiasi tas kuris nutildė protą - neužtenka nutildyti - matai reikia jį išvalyti, juk kiekvienas gimęs turėjo jį išvalytą jau, tik dar buvo nesąmoningu - nesuvokė savęs būtyje ir būtie, vėl gi tas GEBA. visi geba, ne kiekvienas pasieka tą kryptį - išvalyti protą, nutildyti jį. va pabaiga tikrai demagogija ir neįtikinanti - man kalbantysis pradžioje sako gal taip yra o gal ne, tačiau pabaigoje teigia kategoriškai, kaip yra tam, kuriuo jis nėra, na o jei yra - jau nebus pradžioje GAL. kuriozas gaunasi... O kaip į eilėraštį nežiūriu. tai trumpieji žanrai - pamąstymas. (KAŽKO RAŠYKAI tingi, na nejaučia niekaip reikmės tokio žanro skiltį atidaryti. tik Trumpieji žanrai. juose ir sąmojis, ir aforizmas, ir sentencija, ir patarlė, ir haiku, tanka - poezija, tai trumpieji žanrai. ir pamąstymas kuriame išbaigta mintis vystoma dinamiškai. Posakiai ir t.t.) O REIKĖTŲ. šiaip tai jis turėjo būti - literatūriniame tinklalapyje-svetainėje.
(tai gi - vienišesnio nebūna? bet visi tiek pat vieniši - tik gyvena iliuzijoje, kad ne vieniši. visi gi buvo kūdikiais, taip? ir visi po vieną išgyvena mirties reiškinį - paskutinį išgyvenimą gyvenime, po kurio jau nebėra gyvenime. Matai - sustabdžiusio protą asmens keičiasi santykis į vienatvę, vienišumą... visi vieniši, ne visi mato.