Vieną kartą buvo tokia durna moteriškė. Ji dėvėjo gal penkis ar daugiau sijonų ir jos vardas buvo Dominyka. Bet pati ji gerai savo vardo neprisiminė, tai vis bėgdavo pas kaimyną Asmodijų pasiklausti.
Kartais ji gaudavo laiškus nuo tokio niekšo. Tas niekšas, aišku, jos nemylėjo, bet kažkodėl vis parašydavo. Gal pasierzinti norėdavo?
Tai, kai paštininkas Boružgalvis atnešdavo laišką, tai Dominyka iškart sakydavo:
- Čia ne man. Mano ne toks vardas. Aš leidi Ga-ga-ga.
Bet paštininko taip lengvai neapgausi, jis tarnyboje, turi pristatyti tą nelemtą laišką ir nei už ką nesitraukia nuo vartelių.
Tada moteriškė šaukia per visą gatvę:
- Ei, Asmodijau, ar nežinai, kas pas mus šioje gatvėje Dominyka?
- Tai gi tu, - atsako kaimynas, atsitraukęs trumpam nuo malkų kapojimo, - durna galva. Tu.
- Aš, - netiki boba. - Tai kaip čia taip aš savo vardo nežinojau? Galvojau koks Kiškis Nabagėlis.
- Kiškis Nabagėlis tu seniau buvai, vaikas, dabar Dominyka. Atsipisk pagaliau, - buvo griežtas ir supykęs Asmodijus.
- Na ką gi, - sako Dominyka, - paimsiu, jei jau Asmodijus taip nori. Ale žinok - daugiau čia su tais laiškais nevaikščiok, kaip ten tave, pamiršau.
- Galvele, tu galvele, - padūsavo Boružgalvis ir nuėjo su kita korespondencija toliau gatve.
O tas niekšas? Ką gi jis parašė vargšei Dominykai? O gi nieko ypatingo, tik kad myli jis ją.
Turbūt kaip visada pasijuokė iš vargšelės.