Nenusižudę
Išsiteisinti negali, – kaip sumuštiniai
Dailiai supakuoti
Per langus laksto.
Jiems paleidžia kulkas, –
Tik pistoletus į rankas įduoda.
Jiems padangos ir stabdžiai
Atsisako.
Keliskart salto autostradoj, –
Su fanfarom.
O iš mansardų vertikaliai, –
Galvą, –
Palydintys narkotikų
Maišeliai.
Juos pribaigia.
Tiktai, –
Prieš vykdant užduotį, –
Cigaro dūmas
Orą suvynioja
Verdiktu –
--------------
Bus padėta
Suvaidinti
Nelemtą
Paskutinę
Rolę.
Dar sugrįžau pasitikslinti, ką parašiau. Na, taip aš nesiūliau kam nors persiųsti eil. Aš sakiau, kad tai ne poezijos reikalas, o kriminalistikos.
Ir, prašau, nevadinkite manęs ponu (geriau - mužiku).
Nejuodinkite ponų klano. mačiau daugybę ponų durnų ir net labai durnų, bet tokių kaip aš super durnų - nesutikau.
Manau, kad prozos tekstu savo mintį įtaigiau išreikštumėte, bet 5
Ši tena labai skaudi ir sunki (bent mano galva) poezijoje. Joje reikia reikštis ne tik poetu, bet ir aktoriumi.Įdomu, pavyzdžiui, kaip iš ano pasaulio save mato nužudytasis su pistoletu rankoje? Poezijoje tokie matymai atrodytų neįtikėtini, bet įsimintini.
O tai būtent tai, kas deri jos esmei.
Gerb Erla tai jau būtų ne savižudybės imitacija, o tikra žmogžudystė, tik norėta ją taip nuslėpti. O savižudybė, kai pats tikrai tuo ginklu nusišauni, aš tai taip suprantu.
Kadagy, jūs teisus dėl pavadinimo, reiktų ,,nužudyti ,,savižudžiai''. Toliau tur būt supratote, kad jei jus, pvz. nušautų, o jums įdėtų į ranką tą ginklą, iš kurio šovė, tai savižudybės imitacija.