sapnai

Keista. Visuomet maniau, jog sapnai gali būti pomirtinio pasaulio užuomazgos. Kartais galvodavau, jog tikrasis gyvenimas prasideda būtent nakčiai užmerkus akis. Šiąnakt sapnavau patį ryškiausią ir įdomiausią sapną, kokį tik pamenu. Jame trumpam pajutau galįs sąmoningai suvokti, kas vyksta, padaryti racionalų sprendimą. Visuomet mėgau traukinius. Ir geležinkelius. Mano sodas buvo netoli geležinkelio.

Einu mišku palei bėgius. Mažiausiai penkios eilės. Ryto rasa blizga ant besisukančio plieno nuglūdinto jų paviršiaus. Ko gero, nesunku prisiminti, kaip atrodo miškas, kai nustoja lyti ir gali matyti lėtai pažemiui slenkantį rūką. Traukinio signalo gaudimas tolumoje. Aštrus bėgių mazuto kvapas. Ar tai tikrai sapnas? Jaučiuosi lyg eičiau pro savo draugo Sauliaus, kuris gyvena šalia geležinkelio Vilnius-Kaunas, namus. Lyg būtų sapnas apie jį. Bet jo niekur aplink nėra. Kažkodėl žinau, jog reikia eiti būtent ta kryptimi, kur vis tarp debesų pasirodanti pamažu teka saulė. Miškas galiausiai baigiasi. Aplink pilna vagonų. Bėgių eilių padidėja iki mažų mažiausiai tuzino. Slenku pro gan didelę gyvenvietę. Tokią pažįstamą. Aplink keturių aukštų geltonų plytų namai. Metaliniai garažai. Pro šalį važiuoja vaikai su dviračiais. Per bėgius eina moterys nešinos pirkinių maišais. Keista. Pro mane taip ir nepralėkė traukinys. Arba jo nepastebėjau... Juk tai sapnas, ar ne? Juk nebūtina visko suprasti. Bet galbūt... Jei sugebėčiau suprasti sapnus, tai kažkaip padėtų susivokti gyvenime? Staiga suprantu, jog viskas išties vyksta tik sapne. Suvokiu, jog sapnuoju, bet tęsiu tai toliau. Juk suvokęs, jog sapnuoju, visuomet atsibundu! Ta magiška akimirka, kai pabusdavau iš kiekvieno sapno, būdavo pirma mintis, kuri priversdavo susivokti. Aš sapnuoju! Bet kažkodėl ta frazė manęs nė kiek neišgąsdina - pasidaro įdomu, kur nuves šis pasąmonės geležinkelis. Ir tada mikroskopinis kadras pasąmonėje pasikeičia lyg kokiame filme.

Stoviu ant medinių laiptelių Verkių kalno viršūnėje. Bet tai nebe jis. Tai tik pažįstama vieta, kurią sukurpė pasąmonė remdamasi vieta, kurioje praleisdavau daug laiko. Nebėra jokių traukinių, jokio miško. Kalno šlaitas apaugęs krūmokšniais. Jis nebe toks status, koks yra realybėje. Kaip platūs amfiteatro laiptai-kėdės žemyn driekiasi eilės suoliukų, už kurių auga tie dideli krūmai. Einu pro juos. Vis atrodo taip pažįstama. Lyg jie visuomet egzistuotų realybėje. Ant suoliukų sėdi žmonės. Kalno papėdėje nusidriekęs platus takas. Šalia teka upė. Kone dvigubai platesnė už Nerį. Abejoju, ar tai Neris. Abejoju, ar tai apskritai mano miestas. Toks jausmas lyg būčiau užsienyje. Vasaros vakaras. Porelės apsikabinusios stebi vandens tekėjimą. Krantinės ir šalia prišvartuotos valtys. Tai negali būti Vilnius. Ir tai tikrai ne Neries... upė? Bet viskas taip pažįstama... Jaučiuosi lyg žinočiau kiekvieną takelį. Kiekvieną užkampį šiame... Sapne. Kodėl vis dar nepabudau? Juk tokie paradoksai paprastai pažadina net iš giliausio sapno. Apima džiaugsmas. Juk galiu būti negyvas. Sapnuoju sapną, iš kurio nebegaliu pabusti. Jokios baimės. Mąstau, vadinasi, esu. Kažkur. Galbūt visa tai telpa apytiksliai šešiose minutėse? Jų man užtenka eiti toliau. Tai upė teka kalno papėdėje. Tai jūra. Arba marios. Nesu tikras. Tai gali būti Nida, bet čia nėra tiek daug smėlio ir pušų. Nusileidęs nuo kalno einu tuo plačiu taku palei vandenį. Einu ten, kur pamažu leidžiasi saulė. Ore lakioja paukščiai. Viskas taip ramu. Staiga ima lyti. Žiūriu į vandenį, bet jame nematau savo atvaizdo. Galbūt sapnuose nesam savimi? Galbūt atsibundam kažkuo kitu? Kitoje vietoje? Kitu laiku? Prieinu miestelį nusidriekusį iš nedidelių melsvų namukų šiaudiniais stogais, krantinė baigiasi ir prasideda tik gelsvas smėlis susiliejantis su žydru vandeniu. Nusiaunu batus ir einu plona vandens juosta plūduriuojančia ant šilto pakrantės smėlio. Saulė jau beveik nusileido, vasaros lietus maloniai atgaivina veidą. Pasuku į tą jaukų miestelį. Beeinant liūtis sustiprėja. Kadras pasikeičia.

Stoviu traukinių stotyje. Ji tikrai ne Lietuvoje. Mažiausiai trys aukštai. Gal tai oro uostas-stotis? Regis, už lango liūtyje mačiau kylant lėktuvą. Aplinkui daug raudonos ir mėlynos spalvų, daug laikrodžių ir... stiklo. Vandens čiurkšlės srūva juo sukurdamos šiltumo ir saugumo jausmą. Stoviu sausas viduje. Nežinau, ar laukiu kažko, ar tiesiog pasimečiau. Ūmai pajuntu klaidžiojantis iš vieno aukšto į kitą, iš vienos salės į kitą. Lyg gyvenčiau čia visą amžinybę. Traukiniai stovi peronuose laukdami išvykimo, tačiau nematau aplink juos besispiečiančių keleivių. Koks dabar paros metas? Vos keli beveidžiai mano sapno veikėjai liūdnai žiūrintys į pilkšvas laukimo salės grindis. Nieko daugiau. Lyg kažko trūktų... Išeinu į lauką parūkyti. Ankstyvi paryčiai. Ausį užkabina batų kaukšėjimas prieblandoje skendinčios laukimo salės glūdumoje. Pamažu iš jos išnyra mergina, kurią, rodos, pažinojau iš ankščiau. Ji nieko nesako, tik lėtai priartėja prie manęs. Iš pirštų iškrenta cigaretė. Kažkodėl žinau, jog atėjo būtent dėl manęs. Apkabina ir sušnabžda į ausį, jog mane myli. Mes pasibučiuojam,  tuomet ji paleidžia mane ir praeina pro šalį, kol išnyksta lietuje. Vis dar suvokiu, jog tai sapnas. Bet dar ilgai žiūriu į tolumą, kur pradingo tas pažįstamas siluetas. Bėgioju po stotį-oro uostą ir ieškau jos, nors suprantu, jog ji nebesugrįš. Ji tėra tai, ko visuomet norėjau. Bet niekuomet negalėjau turėti. Galop sustoju ir nusišypsau. Aš vis dar neatsibudau. Matyt, dėl to, kad visa tai man pasirodė taip gera matyti. Tai vienas iš tų nedaugelio sapnų, iš kurių niekuomet nenorėčiau atsibusti. Jame viskas atrodė taip gera net jeigu realybėje dėl to būčiau pergyvenęs arba gerokai susipainiojęs. Viskas atrodė teisinga. Nors.. Jei kam nors apie tai papasakočiau, mane, ko gero, išvadintu idiotu.

Pažadina lietaus barbenimas į skardinę palangę ties atviru langu. Pusė pirmos. Ar esu kada sapnavęs tokį ilgą sapną? Iš kurio nenorėjau pabusti? Ar jis kažką reiškia? Pastebėjau, jog kitos dienos pabaigoje niekad nebeatsimenu, apie ką sapnavau praeitą naktį. Net jei sapnas būdavo toks ryškus ir aiškus kaip šis. Nenoriu jo užmiršti. Jis kitoks. Staiga nusijuokiu. Juk vakar buvau pas Saulių ir gėrėm viskį. Daug viskio. Po to paryčiais vaikščiojom palei geležinkelį ieškodami partrėkštų graužikų. Prieš savaitę man parašė Marija, su kuria išsiskyriau prieš kokius trejus metus, nes mus skyrė didžiulis atstumas. Paskutinis prisiminimas, kurį laikiau širdyje - užsidarančios vagono durys ir jos veidas už stiklo.

Jei sapnai tikrai gali būti kito pasaulio užuomazga, jis beveik nesiskiria nuo to, kuriame gyvenu dabar. Tai tėra praeities ir dabarties projekcijos. Ko gero, perteiktos patraukliu stiliumi, kad permąstyčiau viską šviesiau. Sapnuose dėl visko sielvartauju žymiai mažiau. Ten viskas atrodo pasukta kitu kampu. Lyg taip visuomet ir turėjo būti. Regis, dar prieš kelis mėnesius nenorėdavau eiti miegoti, nes atrodė, jog miegas yra gyvenimo švaistymas. Dabar atrodo, jog gyvenimas yra laiko švaistymas. 1. 5 valandos pasiruošimo. 1 valanda kelionės. 8. 5 valandos darbo. 4 arba 5 valandos abejotinos kokybės laisvalaikio. 8 arba 7 valandos miego...  Ir supranti, jog daugiau, ko gero, nebepasitaikys tokio ryškaus sapno. Niekados.

Kažkada girdėjau įdomią teoriją apie sapnus. Anot tos teorijos autoriaus, žmogui mirus, tos apytikriai 6 klinikinės mirties minutės pasąmonėje gali virsti ištisa amžinybe. Niekad nesibaigiančiu sapnu. Netikiu Dievu, Rojumi, nei Pragaru. Bet tikiu, jog tose šešiose minutėse gali egzistuoti amžinybė. O ji priklausyti gali greičiausiai nuo to, kaip nugyveni savo gyvenimą, kokius prisiminimus nusineši į tą paskutinį pasivaikščiojimą palei geležinkelį. Ar tai kažkas šilto ir saugaus, ar niekad nesibaigiantis košmaras... Ir tuomet paklausiu savęs iš naujo, ar tikrai netikiu bent jau Rojumi arba Pragaru?

Labanakt.