Skersvėjis

buvau devynerių kuomet pamėgau adatas ir lašelines
tarp slydinėjančių šlepečių išsiklaipiusių baltų spintelių
nameliai kortų kildavo ligi lubų juose glotniai nutilęs
miglos čiuptuvais besismelkiantis pasaulis kuriame ant kelių
linguoja motina jos šiltos rankos kai nutoldavau į šviesą
sapnuodavau kad braidome po jūrą netoliese aidi juokas
buvau pamiršusi kaip šypsosi laimingi žmonės pasitiesę
smėlėtus kilimėlius ir kaip blykčiojantys jų smakrai taukuoti
turėdavau sugrįžti nes žadėjo kad galėsiu pamatyti
kas dedas už palatos lango vos tik skersvėjį prisijaukinsiu
tą vasarą kaip niekad obuoliai kvepėjo slapčiomis raškyti
nė motais tie kurie kvatojosi iš šaliko neprisiminsiu