Išėjusiems šiemet

1.
Kambarys šaltas –
nors uždarytas aukštinis
štai šaltis ir pričiulbėjo,
o uošvis, visada paskutinis –
nors tu kažin ką
prie vaiko, prie darbo,
prie bėrio...

Uošvis,
nors tu kažin ką
už Tarybų valdžią kovėsi
ir atspurusios,
jo švarko rankovės –
lydė Sibire auksą,
sidabrą, varį
ir laižosi uošvis
lyg katinas -
gilią vagą
aplink žemę
išvaręs.

Leisgyvis,
pusgirtis,
nors tu kažin ką, sako.
- Sėsi avižas, miežius
kai ištekėsi
ir barzdos šeriai
bus tokie dygūs.
Barniai, rietenos
svylėsiai, degėsiai,
sakys, kad ir tu
prie tos krosnies
niekam tikusi...

2.
Sėdi, geria,
ir dirbti nepadeda
į svečius atsibastęs
kokį šimtąjį kartą.
ir jo, uošvio - nepaslėpsi 
po puodu
uošviams dantys
greičiausiai šimpa.

Kelk aukštyn
rankas, kojas, 
o aš, ir už akmenį
sunkesnė
nesudedu
naktimis bluostų,
aukojuosi,
žiūrėk ir tylėk. Vaiko
veidas akina.

Padai, stogai
atplyšta,
tegu svečiai
ir pas mus renkasi.
Šuo, vaiko ranką ližteli
ir segasi diržą
tėvo kruvinos rankos.

3.
Nors tu kažin ką -
girgžda durys
ant senų vyrių
ir dangus
ištiesina nugarą.
- Išleidai
už gero vyro
tikriausiai
nė vienas plaukas
nenukrenta.

Murkso katinas,
nors tu ką
ir mėnuo teka -
kaip čia užvalgius,
kaip čia išgėrus, tėvo
rūpestis didžiausias,
o gal pasirinkt
tėvų taką
ir numirt -
visi šoktų
ir apsidžiaugtų.

Turbūt, šokinėtų
ant vienos kojos –
po džiūstantį šieną
ir naktinis,
nesudėtų
akių ant kraigo,
nors tu kažin ką,
o mirusiems
veidrodžio reikia,
mirusiems šiemet.